|  KULTURĖ  |  HISTORI  |   POLITIKĖ  |  OPINIONE  |  ADRESARI  |  ARKIVI 

 

OPINIONE

   
 

Teatri Kombėtar dhe magjia  e tij

 
 

 
26 shkurt 2004 / TN
 
Miranda HAXHIA
 
Para se tė rrėfej njė emocion pas provave nė Teatrin Kombėtar, ku po punohet pėr muaj me rradhė pėr vėnien nė skenė tė dramės “S’ka tė ngopur”, me autor e regjisor Spiro Dunin, po kėrkoj si barazpeshė pėr paradoksin e dy periudhave qė janė shumė larg njėra – tjetrės si kohė, si pėrmbajtje dhe si vlerė. Po i besoj dėshmisė sė Stefan Cvajgu- t  nė librin e tij “Bota e djeshme” pėr tė treguar rėndėsinė e madhe qė ka teatri dhe nė pėrgjithėsi arti pėr njė qytet, pėr njė vend, pėr njė njeri. Dhe tė mos harrojmė qė ai tregon pėr 100 vjet mė parė....
 
Vjenė, 1890-1900
 
Ēdo pjesė qė shfaqej nė teatrin perandorak (nė vitet 1890- 1900) mallėngjente tėrthorazi kėdo, edhe kur njeriu nuk kishte asnjė lidhje tė drejtpėrdrejtė me ngjarjen qė shtjellohej.  Mė kujtohet, pėrshembull, se si njė ditė, nė kohėn e rinisė sime tė hershme (S.Cvajgu ka lindur nė vitin 1881), kuzhinierja jonė hyri rrėmbimthi nė dhomė me lotė nė sy: sapo kishte marrė vesh qė Sharlotė Volteri, aktorja e famshme e Burgteatrit, kishte vdekur. Natyrisht qė gjėja mė groteske nė kėtė pikėllim tė papėrmbajtur ishte se kjo kuzhiniere plakė gjysmė analfabete nuk e kishte parė me sy qoftė edhe njė herė tė vetme Sharlotė Volterin, as nė skenė, as nė jetė, dhe kėmba e saj nuk e kishte kapėrcyer kurrė pragun e ndėrtesės luksoze tė kėtij teatri luksoz.
 
Por njė aktore e madhe kombėtare konsiderohej nė Vjenė aq fort si njė pronė e pėrbashkėt e tė gjithė qytetit, saqė edhe njeriu pa ndonjė interes nė kėtė fushė pėrjetonte vdekjen e saj si njė katastrofė. Ēdo humbje, pra vdekja e njė kėngėtari apo e njė artisti tė dashur, shndėrrohej medoemos nė zi kombėtare. Pak para se tė shembej Burgteatri “i vjetėr” ku ishte shfaqur pėr herė tė parė “Dasma e Figaros” e Moxartit, tėrė shoqėria vjeneze, nė njė atmosferė  solemne, prekėse si pėr ndonjė varrim, u mblodh pėr  tė fundit herė nė sallė. Ende pa u ulur mirė perdja, secili nga tė pranishmit u ul nė skenė tė merrte sė paku njė relikt, njė copė ashkėl nga dėrrasat ku kishin shkelur gjatė interpretimit artistėt e tyre tė dashur. Pas dhjetra dekadash mund tė shikoje nė shtėpitė kėto ashkla druri tė rėndomta, tė ruajtura nė kuti tė ēmuara, ashtu si ruhen nėpėr kisha reliktet e Kryqit tė Shenjtė.
 
Tiranė 12 shkurt 2004
 
Ėshtė portė e vėshtirė, janė shkallė qė trokasin jo vetėm mekanikisht kur ngjitesh nė to, por  zhurmojnė duke i bėrė apel njė shoqėrie tė tėrė e cila duke rendur pas vlerave sipėrfaqėsore, duke u marrosur pas materialitetit, po shpėrfill dhe po kalbėzon cilėsitė dhe tiparet mė tė mira e mė tė qėndrueshme tė njeriut, si morali, dashuria, miqėsia etj. Ėshtė portė e paradokseve porta e Teatrit Kombėtar, pasi nė to mund tė takosh ajkėn e njerėzve tė aristokracisė sė vėrtetė shqiptare, aktorėt, artistėt, regjisorėt, skenografėt, ndriēuesit, mė tė mirėt, mė tė pėrkushtuarit etj. Etj. Megjithatė kamerat dhe gazetarėt i gjen tė ngulur ēdo ditė nė njė tjetėr sallė, nė sallėn e pėrlamentit,  ku aktorėt janė mė tė pėrfolurit, ku nuk i marrin pėr tė luajtur as komedi, as dramė, as estradė.
 
Ndėrsa mė thellė, diku, pas rrugės, nė anė tė ndėrtesės sė Teatrit Kombėtar, edhe pse ėshtė ftohtė, edhe pse kushtet janė shumė tė vėshtira, skena tronditet gjatė provave. Pėrgjegjėsia ėshtė shumė herė mė e madhe. Nėse do t’i pėrmend me rradhė emrat e tyre, mos u ēuditni, sepse nuk janė as ministra, as deputetė, as ambasadorė, shumė rrallė dalin para kamerave, pėr arsyen e thjeshtė sepse puna e tyre i kalon pėrmasat e njerėzve tė zakonshėm, i kalon emocionet e njė profesioni tė zakonshėm. Artistėt e teatrit i gjen duke bėrė prova  pėr ditė me rradhė nė njė skenė tė ftohtė, nė cepin e tė cilės dikush ka sjellė dy soba ngrohėse me gaz pėr tė rritur paksa temperaturėn e sallės sė madhe tė Teatrit Kombėtar.
 
Pėr momentin kur ulėsh midis rradhėve bosh, kujton se je direkt nė njė natė shfaqjeje, sepse nuk e dallon dryshimin nė seriozitet dhe nė punė tė artistėve, janė po aq shumė tė preokupuar dhe po aq shuėm cilėsorė, sikur tė kishin apra njė sallė plot me njerėz qė blejnė njė biletė pėr tė rėnė nė kurthin magjepės tė artit. Punojnė nga mėngjesi deri nė darkė, nga mėngjesi tjetėr deri nė darkėn tjetėr. Detyra e tyre ėshtė jashtė kufirit tė detyrės. Ėshtė impenjim moral, shpirtėror, social, emocional. Njė dramė e shkruar nga Spiro Duni mbledh rreth vetes Roland Trebickėn, Agim Qirjaqin, Bujar Asqeriun, Ahmet Pashėn, Flaurenta Kureta, Anila Muēa, pėr tė shprehur me art pjesėn mė tė vėshtirė tė cilėn realisht njeriu e sotėm e ka shumė tė vėshtirė ta kapėrcejė.
 
Njė shoqėri drejt procesit tė lėvizjes dhe rigjetjes sė vlerave, shkatėrrimit tė fijeve tė saj elementare, familjes, njė proces dekompozimi  kėrkon bashkimin e personales dhe shoqėrores, tė pėrgjithshmes, duke sjellė nė maksimun  domethėnien e vlerės qė ka lumturia, tė vlerės qė ka paraja, tė shpėrfytyrimit tė njeriut prej lakmisė, degjenerimit tė familjes pėr shkak tė mospėrfilljes sė ndjenjės e moralit njerėzor.
 
Nuk ėshtė e vėshtirė tė gjesh nė jetėn e pėrditshme karaktere si personazhi i Trebickės, apo si personazhi kryesor i Bujar Asqeriut,  nuk ėshtė e vėshtirė tė gjesh modele tė vajzave dhe gruas sė familjes si ajo e paraqitur nė dramė, e vėshtirė ėshtė tė ngresh nė art mesazhin qė pėrcjell njė fenomen i tillė, tė lartėsosh deri nė magji deformimin shoqėror e social qė po na godet tė gjithėve me kamzhikun e fortė tė jetės.
 
E kėtė mė mirė se kushdo e bėjnė artistėt tė cilėt kanė dramėn e tyre personale tė luftės pėr mbijetesė, pėrjetojnė dramėn e shkruar e tė ngritur nė skenė me mjeshtėri, sjellin para shikuesve njė ngjizje tė pėrkryer artistike e cila meriton vėmendje dhe refleksion. Misioni i teatrit dhe i njė drame tė vėnė nė skenė fillon pas pėrfundimit tė saj e pas ballafaqimit me shikuesin, spektatorin. Sa shumė reflekton njeriu pas njė shfaqjeje, sa mendon mė pas pėr ngjashmėritė dhe pozicionin e tij nė groteskun e madh njerėzor. Teatri dhe artistė qė e mbajnė gjallė, qė nuk e lėnė tė vdesė duke i dhėnėfrymė nga shpirti i tyre ėshtė mė elitari i jetės sonė. Ai meriton mė shuėm kujdes dhe respekt , pasi ėshtė njė bisturi qė kalon qoftė edhe dhimbshėm mbi elemente tė jetės sonė, tė cilat kur ngrihen mjeshtėrisht nė art bėhen njė vlerė dhe pasuri kombėtare.
 
Me gjithė keto verifikime unė paralajmėroj suksesin e njė drame tė vėnė nė jetė nga regjisori Spiro Duni dhe artistėt e pėrmendur mė lart, sepse skena e teatrit kombėtar ėshtė vendi mė i sigurtė pėr tė besuar talentin e dashurinė pėr profesionin, nuk ka hipokrizi, nuk ka hidhėsirė politike, nuk ka dyfytyrėsi, ka vetėm art dhe pėrkushtim, ka punė dhe lodhje,  edhe pse skena gjatė provave ėshėt e ftohtė e temperatura e ambientit nuk tė ndihmon, edhe pse paga e artistėve ėshtė qesharake dhe paradoksale me energjitė qė i falin spektatorit. Ky ėshtė ēelėsi i suksesit, nė fund tė fundit, dashuria dhe sakrifica.


                  Copyright©2000-2004 Trepca.net - Tė gjitha tė  drejtat e rezervuara.