|  KULTURĖ  |  HISTORI  |   POLITIKĖ  |  OPINIONE  |  ADRESARI  |  ARKIVI 

 

OPINIONE

 

   
 

Identieti qytetrues dhe shqiptarėt

 
 

( Pėrplasjet mes perėndimit dhe lindjės )

 
 

 

8 janar 2004 / TN

Shkruan: Ndue UKAJ ( Prishtinė ) 

1.

Kėtė teskt po e fillojmė me njė persiatje tė njė studiuesi dhe kritiku francez, Saint Beuvit, kur pohon: ”Kur mendojmė sinqerisht tė kalarėn,  kur e kuptojmė mirė atė, do tė thotė se e kemi  vėshtruar saktė tė ardhmėn”, qė pėr realitein shqiptar ka shtreisme tė shumta kuptimore, qė duhet tė rikontekstualizojnė shumė probleme nacionale, me njė qasje imperative, prandaj duke e kuptuar thellė faktin se pa njohjėn e ta kalurės, nuk mund tė vėshtrojmė saktė tė tashmėn,  nuk kemi premise tė qarta pėr tė rifilluar debatin, dhe tė shtrojmė  idetė themelore,  qė pėr pikėmbėshtje kanė  tė ardhmėn. Kėto objektiva duhet tė jenė  tė specifikuara, duke e pasur parasysh faktin se asnjė popull nuk del nga zgjedha e njė sundimi tė huaj I emapncipuar, I edukaur, me qasje tė qarta dhe nė baza tė shėndosha pėr tė vėshtruar dhe konstruktuar tė ardhmėn. Nadaj edhe pėr realitein shqiptar, I cili po thuaja se pas njė robėrie mė sė gjashtė shekullore, ėshtė nė njė liri relaitive pėr tė filluar tė ndėrtojė tė ardhmėn vet, ka pengesa tė shumta, qė paraqitn nė rrafshin psikologjik, pėr arsye se nuk ėshtė  mėsuar asnjėherė tė kuptojė dhe tė jetojė lirinė, tė zhvillohet siaps njė ritimi nomral dhe tė pakontrolluar, e shpeshėherė edhe pa diktatk; duke pasuar, pastaj me mungesa qė shfaqen  sa  nė aspektin poltik, ashtu edhe  nė atė kulturor e ekonomik.

Pas shumė ngjarjve tė rėndėsihme pėr shqiptarėt e ballkanit nė dekadėn e shkuar, shoqėria shqiptare nė tėrsi ka hyrė nė njė proces tė pėrgjithshmė dhe tė gjithanshėm poltik, kulturor, ekonomik, ku kėrkohėt  njė modalitet I ri, me ndryshme esencilae nga I mėhershmi, njė transformim esnecial nė mėnyrė qė tė hapen debatet pėr integrime tė fuqishme brendashqiptare njėherit, pastaj edhe nė ato  stadarede dhe praktika perėndimore tė sferave tjera shqoqėrore. Nė kėtė proces tė gjithasnėshm rolin vendimtar  lujanė kultura dhe idetė kulturore, qė ndėrlidhėn pashmngėshmėrisht me tė gjitha segmentet e shoqėrisė, tė cilat pėrcaktojnė edhe njė identitet tė veēantė kulturor dhe civilizues si    tė domosdoshėm pėr kėto transoformime. Pradnj, edhe Fishta qysh atėherė kur u ndje domsdoshmėria e ndėrtimit tė shteti shqiptar, me plotė tė drejtė thoshte se pa njė kulturė perėndimore,  nuk mund tė paramendohet zhvillimi I shoqėrisė.

Kjo kėrkesė e bėrjės sė shteti shqiptar dhe e ngritjės sė stadnardeve tė pėrgjtihsme shoqėrore vėrehet edhe sot, madje  pothuja se ėshtė dosmodoshmėri pėr fillimin e ngritėjs sė shoqėrisė shqiptare, nė rrafshe mė tė larta poltike dhe kulturore, ku  Shqipėria prźt fillimin e negociatave pėr antarsim nė BE, Kosova duhe tė pėrmbush standarde, nė mėnyrė qė tė fillojė tė jetėsojė pavarėsinė, njashtu ėshtė pak a shumė ēėshtja edhe me pjesėn e shqiptarėve qė jetojnė nė vendet tjera, qė si ėtėrsi jemi nė process tė hapur,qė doemso do tė rezultojė mė transformime esenciale. Pra kėrkohet njė domsodoshmėri e ngretijės sė standardeve, qė doemos duhet tė rezultojė edhe me pėrcaktimin tonė pėr tė ardhmėn kulturor, duke shtresuar kėtė problem si ndėr fundamentet e sė tashmės, nė pėrmbushjėn e standardeve. Kjo vetvetiu nėnkupton edhe pėrcaktimin tonė kulturor, jemi pėr njė qytetėrim perėndimor apo lindor? Prandaj me tė drejtė nė opinonin e pėrgjithshėm shqiptar e sidomos nė atė kultoror, kohėve tė fundit ėshtė ndezur njė debat rreth identitetit civilizues tė shqiptarėve, sė kėndejme edhe ėshtė rindezur debate I shumė pėrfolur dhe shumėdiskutaur, qė mundohet tė trajtojė ēėshtjėn e ndeshjės sė civilizimeve, nė kėtė kontekst duke shtruar edhe ēėshtjėn e kombit  shqiptar me njė theks tė veēantė,  si dhe  pėrplasjet  mes perėndimt dhe lindjės, qė janė shfaqur nė planin global. 

Kjo temė ė “nxehtė”, delikate  qysh nė vitet e 30-ta ka qenė njė ndėr temat imediate nga  mendimtarėt tė mėdhenj shqiptar tė kohės, tė tubuar  atėherė rreth formulės sė shqiptarizėmės dhe  neoshqiptarizmės (Konica, K. Maloki, V. Koca, Fishta, M. Frashėri, B. Merxhani, Noli, etj), tė cilėt njėkohėsisht vunė edhe bazat  e mendimit tė avancuar shqiptar, tė argumentuar,  se shqiptarėt kulturalisht I takojnė universit tė civilizimit oksidental,  janė gjeografikisht evropian, sė kėndejmi edhe shpirtėrisht  perėndimor. Nė kėtė proklamim dhe nė mbrojte tė kėtyre argumenteve natyrisht se ka  pasur dhe ka pengesa,  madje janė  identifikuar edhe pengesat, si dhe  sfidat qė dalin nė kėtė  orjentim e pėrcaktim, qė pėr shumė arsye mund tė jetė jo aq I qartė. Pengesat dhe sfidat janė si rezultat I shumė faktorėve, sidomos I  atyre kulturor- shpirtėror, qė rezultojnė si shkak  ndeshjės sė perėndimit dhe lindjės, I kėtyre kėtyre dy civilizimeve diametralish tė kundėrta, mu nė  trullain e  kombit shqiptar,  qė pėr  pasojė kanė shenuar njė lloj  tė ashtuquajturit “ambiguitet”, nė dimensionet qė pėrbėjnė esncat e identiteti qytetrues,  sidomos kjo u rėndua pas shpartallimit tė rezistencės shqiptare, tė ushqhequr nga  Gjergj Kastrioti- Skenėdrebue, pas vdekjės sė tij, ku  lufta e tij u detrminua si luftė civilizimesh, domethėnė luftė pėr rujatje tė atoktonisė, qė u shkallėzua nė pėrmasa tragjike sidomos pas depėrtimit tė dhunshėm tė kulturės orjentale nga turqit pushtues, qė nė jetėn shqiptare nė tėrssi ėshtė njė trup huaj, I shtirė me dhunė dhe qė kurrė nuk ka paraqitur rol konstituiv tė jetės nacionale.

Nė vurbullin e ngjarjeve tė shumta poltike, dhe tė sferave tjera qė kanė pėrfshirė ballkanin, prandaj edhe kombin shqiptar, u  shkaktuan konfuzione tė shumta, si rezultat I nderkomunikimeve tė shumta, jo vetėm kulturore, por edhe tė sferave tjera tė dimensioneve nacionale nė tėrėsi.Ky konfizion, mė tepėr se qė ka qenė nė relaitet ėshtė fuzionuar ng armiqtė. Por megjithatė, nėsė sot ne mund tė diskutojmė pėr njė komb shqiptar, pėr njė kulturė shqiptare, pėr njė qytetėrim shqiptar, pėr njė civilizim shqiptar, pėr njė tė ardhme shqiptare, mund tė diskutojmė vetėm nė suaza dhe nė prizmė perėndimore, sepse nė tėrėsi  identiteti ynė ėshtė fomrmėsuar krykėput nė principe dhe koncepta oksidentale, andaj edhe   tė gjitha momentet dhe shenjat identifikuese shqiptare nė tėrsi janė  ekskluzivisht perėndimore. S’mund tė flitet nė kulturėn shqiptare, pėr ndonjė kulture tjetėr, pėrveē asaj perndimore nė ndeshje dhe rezistem ndaj asaj lindore, si tė arrdhur bashkė me pushtuesit otoman. Kėtė argumentim e mbėshtesin shumė mendimtar,  ndėr ta edhe  studiues, Sabri Hamtit, I cili kur diskuton pėr identitein shqiptar,  nė theksim tė  saj si vetėdijės pėr tiparet dalluese, nė zhvillimet dymijėvjeēare, thotė: ” Edhe pse I rrudhur nė kohė e nė hapsirė tė ndeshjės dhe komunikimeve Perėndim - Lindje, qė e kanė bėrė ta marrė njė karakteristikė tė veēantė evrojuglindore, populli shqiptar ka nė esncė njė kulturė  historike perėndimore, qė mbėshtet nė gjuhėn, shkrimin, idetė themelore, fenė.

Pėrfundimit tė Tmas Eliotit se letėrisa dhe kultura perėndimore ėshtė ndėrtuar mbi trashėgiminė e mitologjisė greke dhe krishterimit, pėr kulturėn shqipe mund t’I shtohet edhe mbi mitologjinė vendėse, qė ėshtė e moēme sa ajo greke” ( Sabri Hamtit, Tema shqiptare, fq. 161). Kėtė kosntatim studiuesi dhe mendimtari Hamiti e vazhdon duke shkuar edhe mė larg kur mbron kulturėn perėndimore shqitare:”  Kultura shqiptare nuk mund trajtohet mė parė si vend I ndeshjės sė kulturės perėndimore me kulturėn lindore, por mė sė pari si kulturė e kundėrvėnies rezisntence e kulturė s autentike ndaj asja tė huajės, tė ardhurės, tė mėvonshėmės”( fq. 150). Prandaj duhet theksuar se projekti nacional pėr ndėrtimin e shtetit shqiptar nė tė gjitha haspirat etnike, ėshtė formėsuar kryekėput mbi konceptet dhe idetė perėndimore, qė prej Gjergjit Kastriotit, pastaj prej Bogdanit, e sė voni edhe Fishtės, pėr tė vazhduar sot me konceptet e Rugovės dhe spektrit tė gjėrė poltik nė Kosoėvė dhe haspirat tjera kombėtare, qė pa  asnjė alternativė tė ardhmėn e kombit e shohin nė dritėn e orjentimeve perėndimore,  pėr  integrimin nė kėtė familje tė madhe.

Nė kulturėn e shkrimit dhe nė tėrsi nė mendėsinė shqiptare,  shenjat identifikuese nacionale, qė shenjojnė edhe momente fundamentale tė universit tonė qytetrues nė raport me atė oksidental, gjithmonė kanė qenė shtytse tė rezistencės qė u zhvillua pėrgjathė pesė sheujve, qė Kadareja dėshiron me tė drejta t’I  quaj si “ nata e zezė”. Madje me konsekuenca u ruajtėn, u kultivuan dhe sforcuan shenjat e identitetit shqiptar origjinar dhe kontinuitiv oksidental, nė segmente tė shumta civilizuese, edhe pse konteksti I pėrgjithshėm shoqėror ishte I zymtė, dhe nuk linte pak hapsirė qė tė mbrohet ky civilizim. Ato shenja madje   nuk u shuan kurrė. Idalet rreth gjuhės shqipe, si njė veēanti nacionale, pastaj monomenti I figurės nacionale tė shqiptarėve, nė pėrmasa botėrore,  Gjergj Kastrioti- Skendėrbeu, letėrisa shqipe me sistem shenjues nacional dhe mė lidhje tė fuqishme oksidentale, trajtimi I pushtuesve ēdo herė si barbarė, tė huaj, janė vetėm  disa nga fundamentet dhe shtyllat e rėndėsishme qė sot ne tė kemi njė identitet, edhe pse tė brishtė, por megjithatė  prapėseprapė tė veēantė, autokton nė disa pikėpamje, tė vazhdueshėm.

 Njė rėndėsi nė rrugėtimet tona pėr tė ruajtėr universin e pėrgjithshėm nacional e civilizues oksidental,  paraqet fakti, se shqiptarėt kėtij pushtimi  gjithmonė iu kanė pėrgjigjur me prevntiava tė mundėshme, e kanė konsideruar si tė kėtillė, tė huaj, madje kanė krijuar alternative tė  mundėshme pėr mbijetim deri nė vetėasgjėsim, pėr tė cilėn kemi shumė tė dhėna historiografike. Njė dėshmi pėr kėtė paraqet fenomeni nė vete I arbėreshve tė Italisė, tė cilėt vetėm pėr tė ruajtur sistemin e veēantė qytetrues, u shpėrngulėn nga atdhue, dhe ruajtėn deri me sot, pėr lakmi tė gjitha segmentet qytetruese shqiptare.  Shqiptarėt kurrė nuk janė pjatuar me kėto sundim, qė tentonin shpirshjėn e vlerave dhe identitetit naciona, bastardimin e kulturės, si dhe imponimin e njė culture tjetėr, kėshtu qė i  kanė kosiderar gjithmonė  tė huaj,  e veēanėrist   kanė rezistaur nė diemnsiont kulturore dhe shpirtėrore.

Kėtu do tė ishte mė rėndėsi fakti, tė pėrmendet njė fenomeni I cili nė shumė treva shqiptare   njihet si laramanizmi, qė ėshtė njė fenomen I shpeshtė dhe me rėndėsi pėr kuptimin e idesė sė identiteti civilizues tek shqiptarėt. Kjo dukuri, si e tillė ėshtė paraqitur vetėm gjatė pushtimit turko-otoman, qė pėrpiqėshin me ēdo mjet tė asgjesonin ēdo gjė burimore shqiptare, qė ndodhi fatėkeqėsisht me disa zhbėrje, por qė nė esnca nuk u shkatėrru kurrė. Kėshtu psh.  pjėsa qė pranonin identitetin orjental, e bėnin  kėtė  vetėm nė sy tė njerzėve dhe pushtetit, ndėrsa nė praktikėn shtėpiake vazhdonin kulturėn dhe identitetin origjinal. Apo siē thoshte Koncia, kur u pyetėn njėherė pėr fenė e shqiptarėve,  me ironi : “natėn nė kishė ditėn nė xhami”,  qė ka domethėnie sinjifikative pėr tė kuptuar esencialisht qėndrimet e shqiptarėve kundrall orjentalizmit jo vetėm relegjioz, por edhe kulturor. Njė fenomen tejėt intresant nė trajtimin e ēėshtjės sė identiteti qytetrues tė shqiptarėve pa dyshim se paraqet edhe festat e shumta tė cilat shqiptarėt nė tėrėsi, I festonin ato tradioconale, madje me pėrkushtim, fenomen ky qė edhe sot mund tė haste nė rajone tė ndryshme shqiptare.

 Prandaj debait I sotshėm qė po zhvillohet  rreth identiteti civilizues shqiptar, duhet qė diskutimet t’I zhvillojnė duke u bazuar nė vazhdimėsinė historike, si dhe nga prizmi I  rrethanave  nėpėr tė cilat kalojė dhe u formėsua ajo qė pėrbėn civilizimin tonė. Prandaj , disa tendenca qė paraqesin indivdė, tė prirur pėr destruktivitet, janė qėllimkėqija  pėr nacionin nė tėrėsi. Mbase kėto tendenca mė sė shumti iu shkojnė pėr shtati armiqėve tė kombit tonė, qė tė paraqesin pamjen e identitetit nacional dhe universit tė tėrėsishėm kulturor me ambiguitete, pse jo edhe me prirje fundamentliste, qė nėnkupton njė armqiėsi me vetė perėndimin. Kėto debtate, mbase nuk marrin parasysh asnjė bazė, por vetėm janė tė prirura nga intresa tė ndryshme kundėr ideve tė shėndosha nacionale, qė kanė rilindur nė dekadėn e fundit nė tokat shqiptare, qė si tė tilla I reprezentojnė kryesisht elitat kulturore, disa prej tė cilave kanė kaluar edhe nė poltikė. Kėtyre tendencave u  pėrgjigjėt mė sė miri  gjuha shqipe,  me fillet e saja tė shkrimit, qė ėshtė ndėrtuar  dhe ka mbijetuar vetėm nė saje tė oksidentit, nė ēdo pikėpamje.

Formalua e parė e shqipės sė shkruar, ėshtė shumė sinjifikative dhe domethėnėse pėr tė debatuar identitetin qytetrues shqiptar, ajo u ndėrtua mbi njė formulė tė fuqishme perėndimore,  mbi tė cilat ėshtė ngritur dhe qėndron qytetėrimi perėndimor. Pastaj njė tregues tė qartė pėr tė diskutaur identitein civilizues tė shqptarėve  paraqet gjithėsesi   letėrisa shqipe, si bartsja mė e mirė e mentalitetit tė njė kombi. SI e kėtillė letėrisa shqipe nė tė gjitha dimensionet  ėshtė krijuar kryekėput me shenja oksidentale, tė ndėrlidhura me diskursin biblik, edhe nė formė, por me thellimi sidomos nė pėrmbajtje, tė cilat shprehin edhe esncat e botėkuptimit shqiptar kundrall armiqėve.

Duhet theksuar se gjithė veprimtari kulturore, letrare qė u krijua  pėr gjatė gjithė atij pushtimi dhe pas, u krijjua nė pėrmasa tė thella mbi substratin perėndimor, ndaj edhe bart shenja tė fuqishme qė simbolizojnė kulturėn nacionale oskdentale, dhe kontekstin e pėrgjithshėm qytetėrues me  sistem tė veēantė e burimor. Ideja dominate qė u formėsua gjatė shekujve tė ekzistimit tė shqipės, si shenja e veēantisė nacionale, ėshtė pa dyshim kėrkesa e elitės intelektuale, qė isistonte me tė gjitha mėnyrat  pėr  t’iu qėndruar kosnekuent  rrėnjeve tė identiteti nacional, duke  ripėrcaktuar qartė orjentimin dhe shpirtin perėndimor tė shqiptarėve. Gjatė gjithė konfrontimeve qė pati qytetėrimi shqiptar oksidental me atė orjenatal lindor, ėshtė mbitheksuar I pari duke u ngritur  dhe sforcuar mbi konceptet e fuqishme tė  univeresit tė pėrgjithsėm qytetues perėndimor ku qėdrojė, mbase edhe mbi fundamentin e kėtij qytetrimi, siē do tė shprehej Eco, qė bazohet  pėrveē nė antikitetin greko-roamak  nė njė masė tė madhe edhe mbi Biblėn si vepėr bazė e kėtij universi kulturor e civilizues qė shenjojnė kėto dymijė vite. Kjo rrejdhė, nė kulturėn e shkrimit shqiptarė ėshtė ruajtur dhe kultivuar  me njė devotshmėri tė madhe, veēmas nė letėrsinė shqipe, qė ka funksionuar dhe funksionin mė shenja tė fuqishme ndėrkomunikative, me diskursin biblik, qoftė si formė e shkrimit, qoftė si simboik, pėr tė theksaur  edhe kėshtu qytetėrimin shqiptar oksidental.

 Identiteti dhe qytetėrimi shqiptar oksidental ėshtė ruajtur edhe nė sfera tjera, pėr ēka mjafton kėtu tė pėrmendim shumė lėvizje poltike dhe ushtarake qė janė bėrė gjatė atyre pesė shekujve tė zi, qė me Gjergj Kastriotin deri tek Bogdani, pastaj te kleri shqiptar qė u persekuta, edhe nė shek. XX, pėr tė ruajtur  atė vijė zingjirore tė civilizimit shqiptar. Prandaj diskutimet e shumta qė sot bėhen nė emėr tė shqiptarizėms sė imagjinaur mė tepėr se s reale,  mbase tė prirura nė pėrmasa tė rrezikshme pėr destruktivitet, nuk duhet tė anashkalojnė tė kaluarėn, sepse duke pretenduar kėtė, atėherė definitvisht nė I presim rrėnjėt tona, e presim tėrsinė tonė kulturore, e fragmentojmė gjithė tė kaluarėn, mbase edhe e shkatėrrojmė kulturėn tonė, letėrsinė tonė, shkrimin tonė, dhe ndoshta pa vetėdije e shpikim njė tendencė naļve pėr njė komb tė ri tė modelit tė boshnjakėve musliman.

Pėrgjigja mė e mirė nė kėtė diskutim prapėseprap qė, do tė duhej mbetet substrati i fuqishėm nacional si njė argument I fuqishėm pėr t’i larguar dallimet qė na imponuan armiqtė, duke e vėnė nė imperativė tė ditės idenė nacionale si tė shenjtė, nė mėnyrė qė bashkėrisht  tė hapim horizontet tona pėr tė ardhėmn tonė poltike e kulturore, si njė komb I civilizuar dhe qė meriton reskeptin ndėrkombėtar. Pretendimet pėr tė fragmentuar kulturėn tonė, pėr tė paraqitur grupin e veēantė kulturor si mė nacional se tjetrin, duke akuzuar kėtė apo atė pėr mosėsqiptarizėm tė shkallės sė caktuar,  kujtojė se ėshtė njė vetėvrasje e jonė, njė vetėshkatrrim, dhe nė fund tė fundit njė kėnaqije e aspiratave dhe apetiteve  tė armiqėve, tė cilėt nuk ngurrojnė tė pėrdorin lloj-lloj etiketimėsh, me propagandė tė rrezikshme pėr tė paraqitur kumbin shqiptar   si tė padenjė, pėr tė jetuar tė lirė, si racė tė ultė, dhe natyrisht  pėrdorin formulėn “ pėrqajė dhe sundo”.  Tendenciozėt e tillė duhet tė shtrojnė  pyetjet fundamentale, si do tė mundet dikush ta dij se ne jemi shqiptarėt e shek. XV, psh. Ose tė atij XIX, nėse ne lejojmė psh. qė dikush  Gjergj Kastriotin ta parqes tradhtar, se na paska luftuar kundėr turqėve, me tė cilėt dėshirojnė disa tė identifikohen pėrmes fesė, se Buzukun, Budin, paskan gabuar se shkruan shqip, se  Bogdanin na paska organizuar kryengritje ndaj turqėve dhe nė paska anatemuar nė veprėn e tij, se  Mjedja, Fishta, Konica, Koliqi, Nėnė Terezėn, Kadare e Rugova  e shumė tė tjerė e shohin ardhmėrinė shqiptare nė raporte tė fuqishme me qytetrimin perėndimor… e shumė tė tjera anomali. Kujtojė si kjo ėshtė njė  tendencė pėr tė fragmentuar kulturėn tonė nė baza fetare, sė kėndejmi edhe shfaqin aspiratat e inskenuara nga kushdi kush pėr tė   ndėrtuar “njė komb tė ri”, tė krijuar mbi baza tė njė kulture orjentale qė dėshiron tė idetifikohet me fenė, qė pėr tė ardhmėn shqiptare do tė ishte shumė e dėshmshme, jofuksionale, pa perspektivė, dhe jasht intresave tė pėrgjithshme nacionale. Asgjė s’kam ndaj kulturės orjentale nė vete, por nė dimensionet shqiptare kjo ėshtė e huja, pėrveē nė fenė, ajo nė asnjė segment tjetėr nuk ka pasur sukses nė kombin shqiptar.

 

 

Rėndėsi e Identitetit qytetėrues pėr ēėshtjėn nacionale

Kur dėshirojmė tė diskutojmė pėr ēėshtjėn e identitetit nacional, nė raporte mė identitetin qytetėrues mė tė gjėrė, nė kėtė rast, atė oksidental me atė orjental, si dhe pashmangėshmėrinė qė tė identifikohemi dhe atė se I  takojmė njė universi kulturor dhe civilizues, pashmangėshėm shtrohet pyetja, qė duhet tė determinon ēėshtjėn e statusit kulturor nė shoqėri, nė kėtė rast nė njė shqoqėri pluraliste, demokratike, ku individi duhet tė ēlirohet nga turma, duke shtruar problemt nė dritėn e vizioneve perspective, duke shtruar dilae, apo edhe duke kėrkuar alternative mė optimale. Premisa e suksesit tė shoqėrisė shqiptare, kujtojė fillon atėherė  kur tė arrijmė tė krijojmė identitein e veēantė qytetėrues, qė dallon nga tė tjerėt, dhe qė tė mundėson tjetrit t’ia tregosh vlerat, cilėsitė, dhe tėrėisnė kulturore civilizuese. Kjo bėhet atėherė kur fillojnė tė ngriten ideividualitet kundrall turmave, opnione reacionale, tė artikuluara, tė pavarura, kundrejt atyre grubmbullor. Nė kėtė rrugė tė vėshtirė, qė patjetėr se paraqet sakrefica, moskuptime, paragjykime, rolin primar duhet ta kenė elitat kulturore, qė njohin mė sė miri realitetin dhe qė kanė fuqinė tė pėrballėn mė sfida tė shumta qė dalin, por edhe qė kanė fuqinė e ndėrlidhjės sė dy kohėve: tė shkuarės  me tė tashmėn, pėr tė  hapur vizionet, horizontete dhe perspektivat pėr tė ardhmėn.

Duke e pasur parasysh faktin se Identiteti  civilizues pėrbėn njė ndėr ēėshtjet mė komplekse, njėherit edhe mė jetike nė ēdo pore tė jetės njerzore, duke filluar nga individi, deri tek shoqėria, kombet, dhe universi kulturor  mė I gjėrė, si i kėtillė, nė pėrmasa rajonale  po aq edhe  globale, ēėshtja nė fjalė, na detyron  ta diskutojmė nė rrafshe tė ndryshme tė intelegjencės sonė. Duhet pasur parasysh faktin se nė shoqėritė e prosperuara, tashmė  zhvillohet njė debat I gjėrė I tėrėsishėm, pėr tė avancuar lufte  pėr profilizim, pėr Identitet tė veēantė, qė kosiston dhe  nėnkupton njė veēanti tė  reflektuar nė shumė pore te jetės, njė kujtesė tė nivelit tė lartė historic dhe njė ridefinim  tė tashmės, pėr tė mundur tė hapėn debatet dhe tė shtroihen idetė dhe vizionet pėr tė ardhėmėn.

Kontekstet e mėdha nė fillimshekullin e ri po deterimohen rreth problemeve tė identitetit civilizues, madje edhe shumė kriza nėpėr tė cilat po kalojnė popuj tė ndryshėm, janė rrjedhojė e njė  konfuzioni, qė rezulton nga mosdefinimi i qartėi indentiteti civilizues, apo edhe ndeshjės sė dy identitetve tė kundėrta, qė kanė qasje tė ndryshme ndaj botės nė pėrgjithėsi, siē do tė shprehej studiuesi Samule Hantigton.

Identiteti civilizues I njė kombi tė cakutar, ė kėtė rast I shqiptarėve  bashkėformėsohet nėpėrmjet shtresimevė tė shumta, qė kapin segmente fundamentale tė qenėsisė sė njė kombi, tė gjallimit tė tij. Nėpėrmjet gjuhės, kulturės, mendėsisė, fesė, mėnyrės sė jetesės, pėrceptimeve kulturore,  botėkuptimeve pėr jetėn, ne identifikohemi me tė ashtuquajturin Identitet civilizues. Nga e kalura , nė shumė segmente kemi qenė kulturalisht dhe shpirtėrisht perėndimor, oksidental.  Prandaj nė opinionin e pėrgjithshėm kulturor dhe publik shqiptar, nė tė gjitha trevat ėshtė mumenti utilitar, tė diskutojmė pėr  identiteti tone civilizues, duke shtruar edhe dilema, sa ėshtė identiteti ynė unikat, cilat janė orjentimet tona civilizuese sot,  a jemi nė bazamentin e qartė tė autoktonisė sonė, pa tė cilin vėshtirė tė jetėsojmė idealet tona tė kahėmotshme, pėr tė ndėrtuar tė ardhmėn tonė kulturore dhe politike ashtu siē  dėshirojmė  ne.

uhet tė kemi tė qartė faktin, siē u shpreh njė mendimtar I madh I kohėve tona  Dr. Lush Gjergji, se “ pa histori s’ka ardhmėri”. Prandaj edhe duhet  tė jemi koshient se Identiteti nėnkupton jo vetmė ruajtjėn e vazhdimėsisė  historike kombėtare nė tė gjitha pikėpamjet, por edhe kėrkon njė kultivim, pėrforcim, sforcim dhe avansim, edhe pėrkundėr shndėrrimeve tė natyrshme qė vijnė si rezultat qoftė i ndikimeve, qoftė i zhvillimeve pėrgjithėshme njerėzore dhe kulturore, por gjithnjė duke u ruajtur esneca e etnisė si e paprekur, e pacenuar  dhe e shenjtė, qė tė bėn tė jesh vetvetja, dhe qė tė  mundėson tė tjetrit t'ia tregosh vetvetėn, pėr tė pėrcaktuar si miqtė njashtu edhe armiqtė, qė tė mundėson tė fitosh pėrkrahjėn e kombeve tė mėdha tė qytetruara, nė sfidat dhe rrugėtimet e pėrbashkėta. Sfidat qė paraqiten para shoqėrive sikundėr kjo e jona, ndėrlidhen pikėrisht  me vlerat kombėtare, si dhe shenjat ndėrkomunikative me universiet me tė gjėra kulturore. Ky problem mund tė ngėrthejnė nė vete shumė plasaritje, sfida, rreziqe, qė  janė tė natyrave tė shumta, qė kanė komponente  tė fuqishme Idnetiteti civilizuese tė ndryshme  apo edhe tė brishtė.

Cili ėshtė pozicioni i shqiptarėve sot kundrall kėtyre sfiedave?

 

Shqiptarėt nė fundshekullin XX, hynė me pėrplotė ndryshime pozitive, tė cilat mund tė vėrehen nė tė gjitha segmentet, e tė cilat mė shumė I determinohen poltikės. Tashmė ata po mėkėmben si njė faktor relevant, jo vetmė rajonale, por edhe mė gjėrė. Prej aspektit poltik, deri nė nivele tė rritjės sė substancės nacionale, dhe daljės nga anonimiteti historik, qė na kishte kapluar me shekuj tė tėrė. Ėshtė kėnaqėsi qė sot shqiptarėt mė shumė se kurrė mė parė mund tė flasin pėr vetevtėn, tė ndėrtojnė asi lloj politke qė dėshirojnė, tė krijojnė asi predispozitash tė favorshme, qė shkojė koform ambicieve pėr sendėrtimi e idealeve pėr njė perspektivė tė pėrgjithėshme, duke ju kontribuar nė njė masė tė kėnaqėshme edhe procesve globale, siē ėshtė tashmė rasti me pėrkrhajėn ndaj luftės kundėr terrorizmit, qė po I bėjė shqiptarėt.

Prandaj , kujtojė sė tashmė I kemi tė gjitha parakushteti, pėr tė ndėrtuar tė ardhėmn tonė konformė vullnetit dhe ambiceve tona,  sė paku nėse dėshirojmė tė jemi koshient dhe vetėkritik, qė idenė nacionale dhe tė mirėn e pėrbashkėt ta qesim para ēdo intresi tjetėr sekundar, dhe tė ardhmėn tonė ta mbėshtesim nė pikėsynime tė qarta, duke e ndėrtuar mbi tė kaluarėn tonė kulturore dhe historike.  Ėshtė fat I dėshiruashmė kahmoti, tė shihet se si sot  nė tėrėsi shqiptarėt jetojnė mė mirė se kurrė mė parė.  Edhe pse ekzistojnė disa  konteste tė shumta  tė cilat mė shumė janė poltike dhe sit ė kėtilla  I detyrohen tė kaluarės, nė shek XXI shqiptarėt si komb hyjnė me pėrplotė ndryshmime pozitive. Ata tashmė janė  unik nė pėrcaktimet e tyre. Pyetja se kush janė shqiptarėt nė tėrėsi, nė rrefshin e identiteti civilizues, mund tė  rezultojė me pėrgjigje divergjente nė ēėshjtje joesencale, por para njė tė huaji pėrgjigja  mund tė  merrė koceptuale, esneciale, unike, qė nuk dallon nga shqiptarėt e  Shqiprisė, te ata tė Kosovės, e pastaj tė Maqedonisė prej  vendev tjera ku jetojnė, si, Mal tė Zi, Serbi. Ata nė tėrsi proklamohen dhe praktikojnė njė mendėsi perėndimore, identifikohen me tė njėtėn gjuhė, me tė njėjtėn letėris, me tė njėjtat figura nacionale, me tė njėjtat objektiva,  pėr rikthimin edhe poltik edhe shpirtėror nė familjėn perėndimore aty ku e kemi dhe ku duhet ta kemi vendin.  Pėrgjigja e artikular, e ndėrtar mbi principet qytetruese perėndimore ėshtė jetėsuar nė pėrmasa tė thalle nė tė gjitha deimesionet e jetės publikė tė kombit shqiptar nė kėtė mivjeēarė tė ri. Principet dhe fundamentet tona janė perėndimore.

Rrugėt e zhvillimit poltik, kulturor tė popullit shqiptar, pėrgjatė gjithė histories kanė  qenė tragjike, duke u thelluar me njė hendek tė madh siē e thamė me depėrtimin e kulturės dhe mendėsisė orjentale, qė pikėn e ndeshjės sė civilizimeve globale  e bėn nė truallin shqiptar, qė kėtu u konfrontua siē vėren  Sabri Hamiti nė mbrojte tė asaj autoktonės kunrall tė huajės, qė asnjėherė nuk ka gjetur vend kėtu, nė asnjė segment qė pėrben komponentet e civilizimit shqiptar, tė konstituimit tė qytetėrimit acioal. Edhe pse kjo ndeshje nė njė mėnyrė  do bėhet  vatėr e rrezikshme, nė gjitha politikat nacionale, me njė rrezik permanent edhe ne dimensione rajonale dhe  globale, nė esncė shqiptarėt kurrė nuk kanė qenė orjental, madje kėtė ata e kanė konsideruar shumė tė huaj.

Mjafton sot tė shihet nė tė gjitha qendrat ku jetojnė shqiptarėt, nuk ka as mė tė voglin adimirm  apo disponim pėr letėris orjentale, para asja perdnimore. Madje do tė dukej absurde njė tė riut tė Tirnaės, tė Prishtinės, apo Shkupit, Ulqinit, e Preshevės,   t’I thuhet se a mė parė e preferon njė autor arab, apo njė anglez apo itlaina. Madje s’mund tė gjėsh nė asnjė qendėr shqiptare, tė ri, madje as tė vjtėr  qė me admirim do tė shikonin njė filmė me temė orjentale dhe nga kjo burimėsi, para filameva tė hollivudit, apo edhe  tė dėgjojė ndonjė muzikė arabe, para asja angleze, tė themi shkurt e shqip perėndimore. Madje nė asnjė qendėr tė shqiptarėve, nuk do tė gjėsh njė tė ri qė mė me admirim e kishte pėrcjell njė ndeshje tė fotbollit nė mes Arabise dhe Iranit, mė parė  se nė mes tė Anglisė dhe Italisė. Kėta shembuj janė tė mjaftueshėm qė tė kuptojmė se shqiptarėt nuk kanė as mė tė voglin admirim dhe disponim pėr kulturėn dhe identitetin orjental. Pra ata jetojė dhe zhvillohen nė ēdo pikėpamje si perėdnimor.

Shqiptarėt duke qenė gjeografikisht pjesė e Evropės, u orvatėn pėr gjatė gjithė historisė tė ruajnė edhe lidhjet shpirtėrore me qytetrimin perėndimor, i cili falė rezistencės sė madhe shqiptare arriti tė ruaj shumė segmente tė paprekshme, por nuk arriti krejtėsisht tė preventojė pasojat e kėtij sistemi kulturor e civilizues qė nė ndeshje me  tė, shkatojė  marrjen e fesė, por shqiptarėt prapė kanė kujtėsėn me besimin e parė tė tyre monotheist, I cili ka luajtur rolin fundamental, ė konstituimi e kombit, rujatjėn e tij nga zhbėrja, nė  aspektin kulturor shqiptaret ruajtėn dhe ruajnė kulturėn oksidentale.

Shqiptarėt pasardhės tė ilirėve tė lasht, pėr fat tė mirė apo tė keq, kanė qenė nė pikėn mė delikate tė ndeshjės sė qytetėrimeve, tė  ndėrlikuara sidomos  me intresave gjeostrategjike, gjeopolitike tė superfuqive tė mėdha poltike, ushtarake, por me thellime sidomos  nė sferat kulturore, si mė tė ndjeshmet dhe mė determinuset nė zhvillimet shoqėrore. Madje, kujtoj se gjithė problemtika e “problematicitetit” shqiptar qėndron pikėrsht nė kėtė fakt.  Tė gjendur nė kėso pike delikate, ėshtė e natyrshme qė interesi, lakmitė dhe tendencat pėr zgjėrim tė ndikimt  e fuqive tė mėdha ndaj popullit shqiptar kanė qenė tė  vazhdueshme, shpeshėherė duke u konsideruar  edhe kruciale nė politikėn globale.

Rrugėtimet i etnisė shqiptar nėpėr shekuj, kėshtu  pėr pasojė patėn  pėrplotė zik- zake  tragjike. Pushtimet e dhunshme zvetnuan  mundėsiė qė shqiptarėt, nė njė formė apo nė njė tjetėr tė kenė mbrojtjėn e perėndimit, por kurrė nuk u dalėn qė  tė zhvillojnė atė sistem tė veēantė kulturor e nacional. Madje pėr pasojė gjatė kėtij pushtimi, shqiptarėt humbėn njėherė evropėn, qytetėrimin perėndimor, sė kėndejme edhe pranuan dhunshėm deformime nė dimensionet e identitetin nacional, qė tash ndeshet me atė qė  ka bazamentin e civilizimit perėndimor, edhe pse si proklamim orjentimi perėndimor dhe qytetėrimi me shenja dhe sistem nacional kuntinuitiv ėshtė interesant dhe nuk mungonte, madje  ishte moto pėrgjatė gjithė shekujve. Ėshė me rėndėsi kėtu tė pėrmendet fakti, se edhe pėrgjatė rilindjės, kur fillojė ideja nacionale tė mbitheksohet mbi ndarjet nė shpirtin shqiptar, madje edhe tek ato personalitete   qė konsiderohen tė mėdhenj,  qė vepruan pikėrisht nė atė shtet prej tė cilit ishin tė pushtuar, promovuan  njė sistem me mendėsi dhe orjentim ndryshe kulturor,  duke zhvilluar konsekuencat se “ djellli I shqiptarėve lind nė perėndim”. Ndoshta ata do duhej tė kenė ditur kėtė ēėshtje dhe tė kenė pasur tė drejtė ! Nė faza tė ndryshme tė proceseve politike dhe shoqėrore qė formėsuan shekujt shqiptar ėshtė ndjer shpeshherė mungesa e identitetit origjinar, kontinuitiv nacional, si shkak qė bėri tė fundit tė ēlirohen nga perandoria otomane, tė fundit nga barra moniste-komuniste, tė fundit tė krijojnė shtetin e tyre( rasti I Kosovės).

 

Rasti i Kosovės nė dimensionet qytetėruese pas ēlirmit nga pushtimi serb

 

Kosova dhe modeli kulturor qe po formėsohet, pas debimit te forcave serbe, edhe pse me shumė zėra jo aq perndimor, nuk  lene shumė per t’u hamendur rreth  identitetin qytetrues, I cili pse ka pretendime tė thuhet se po bastardohet dhe ka parashenja tė zbeta nė pėrcaktimin  apo proklamimin pėr njė qytetėrim dhe culture perėndimor, aspak nuk u zvetnua, por pėrkundrazi u thellua, si vetėdije nacionale, si mundėsi pėr tipare dalluese, nė pėrcaktimet e ardhėshme poltike dhe integruese. Ėshtė e rėndėsishme se  aspirata pėr tė sendėrtar njėherė e pėrgjithmonė kėrkesat e drejta tė shqiptatrėve, pėr liri dhe pavarėsi, formėsohen pėrmes ideve dhe koncepteve perėndimore, edhe nė dimensionet poltike, edhe nė ato kulturore. Institucionet e Kosovės, qysh nė konstituim, kanė paraqitur njė program tė theksuar pėr njė integrim nė familjėn e madhe perėndimore, duke e ditur  ēėshtjėn  esenciale, se  s’mund t’I takosh njė grupacioni tė caktuar qoftė poltike, apo kulturor dhe tė jesh nė shumė segmente I ndryshėm nga ai, tė mos kesh tipare tė njėjta nė disa vlera tė pėrbashkėta.  Prandaj zėrat qė tė ndėrlidhura me intresa tė ngushta kundėr ideve nacioale, projektin e Ksovės dhe shqiptarisė qė e shohin jasht sisteimt tė vlerave perėndimore, jo vetėm se nuk kanė kurrfara baze, as kontiniutive, as aktuale, dhe tendencat  se  proklamimim unanim pėr njė kulturė dhe mendėsi perėndimore, ėshtė I kamulfular, ėshtė mė se  naiv dhe pa perspective, pėr objektivat nacioale. Dallimet konceptuale kėtu qėndrojnė se disa janė vetėm tė informuar mbi kėtė princip, ndėrkaq shumė tjerė tė  formėsuar mbi kėto principe dhe koncepte, qė dėshirojėn t’I hvillihen pėr arsye tė idevale tė sė ardhėms shqiptare.

Nė debatet e shumta poltike, shoqėrore dhe veēanėrisht kulturore demonstrohet njė qasje pėr tė thelluar qendrimet: se ne jemi popull me njė kulturė dhe qytetėrim perėndimor, jemi populli qė I kemi dhenė po kėtij qytetėrimi figura eklatante tė dijes, strategjisė luftarake, tė humanizmit, duke theksuar vazhdimisht Shėn Jeronimin Ilir, Gjergj Kastriotin si mbrojtės tė po kėtij qytetėrimi, thirremi  dhe qėndrojmė nė njė kulturė tė  Pjetėr Bogdanit, tė Gjergj Fishtės, tė Nėnė Terezės, e shumė tjerėve, qė na nderojnė, dhe kėshtu  nuk jemi larg  idealve tė tyre, kėto figura I  kemi bėrė dhe I bėjmė vazhdimisht  paramodele,  tė frymėzimit tona pėr ide tė mėdha naciaonale, pėr trasimin e rrugės nė rikthimin tonė tė denjė nė famljėn perėndimore, ku kemi qenė dhe jemi,   sė kėndejmi po formėsohemi mbi amanetin e tyre, nė principet e tyre.

 Duke e pasur parasysh faktin se kombet e mėdha qė I kanė sigurar vetės njė reputacion ndėrkombėtar, krahas pėrpjekjve tė vazhdueshme pėr standrde ekonmike, poltike, ushtarake, I kanė kushtaur rėndėsi tė madhe sidmos avancimit tė  standardeve dhe formėsimimeve kulturore  pėr  ngritjen e njė opinioni civilizues, duke e ditur se orjentimet kulturore janė parakusht pėr t’u definuar si miqtė njashtu edhe armiqtė nė perspektivė e ardhėshme tė botės, edhe kombi ynė po hynė mė kėto synime nė kėto stadarde. Nė kėtė aspekt opinioni kulturor dhe civilizues shqiptar gjithmonė ka qenė krahė pėr krah me oksidentitn, Gjergj Kastrioti luftojė pėr tė mbrojtėr pikėrisht qytetėrimin perėndimor, Bogdani organizojė kryngritje me pėrkrahjėn e vendeve perėndimore kundėr turqėve, e gjithė relindja shqiptare, nė idetė themelore dhe nė lėvizjet ka qenė perėndimore. Madje edhe lėvizja e sotme e shqiptarėve pėr lir dhe pavarsi ėshtė kryekėput perėndimore, e mbėshtetur dhe e relaizuar me pėrkrahjė e kėtyre miqėve.

 Nė opinionin e gjėrė public shqiptar shtrohet shpeshherė Ku qėndron kultura shqiptre sot? Tė gjitha premisat e nevojshme pėr t’u integrar nė qytetėrimin perėndimor I kemi. Madje kemi qenė ndėr tė parėt nė kėtė qytetėrim, I kemi dhėnė kėtij qytetėrimi, figura eminente qė shenjuan baza tė fuqishme, duke filluar prej Shėn Jeronimit tonė, qė Evropės ja dha Biblėn, pastaj pas mesjetės,  pėrmes letėrisė sė humansizmit dhe munumentit tė letėrisė shqiptare ne u inkuadruam nė kėtė qytetėrim. Madje edhe sot nė tėrsi culture joė  ėshtė kulturė burmiore, autentike shqiptare.

Prandaj ėshtė e qartė se identiteti ynė ėshtė I formėsuar dhe I definuar  qartė, duke ruajtur  kontinuitetin mė tė kalurėn dhe duke trupėzuar tė gjitha tiparėt e saj nė shtatin e kulturen nacionale, tė cilėn edhe  sot po zhvillojmė, unikisht, ndaj edhe ēdo tendecna nga kush do qoftė se vjen, ėshtė rezultat I mosnjohjės sė kulturės nacioale, apo pėrdoret me qėllime tė ndryshme poltike, nė dėm tė intersave tė pėrgjithshmė nacioanle, prandaj nėse  dikush shenjat  e identifilkimit nacional I kėrkon nė konceptime tjera, pastaj edhe me konotime tė tjera, duhet kuptuar sė nuk e njohin idenė nacionale shqiptare.

 Orjetimi dhe pėrckatimet oksidentale, qė  tė promovojė standaredet perėndimore, esencialisht, I vėrejmė sidomos nė ato dimensione qė pėrbėjnė esencėn e etnisė  nacionale. Prandaj, debati I filluar pėr kėtė ēėshtje, nga dashamirėt e ideve tė mėdha nacionale, nga ajka e kombit, pa kurfarė hezitime, pa paragjykime, duke shprehur vullnetin, pėrcaktimet pėr  avancimin e nacionit, dhe konsolidimin e etnisė, si dhe pėr t’u paraqitur unik nė raportet poltike rajonale dhe ndėrkombėtare, ėshtė I dėshiruashėm dhe nė iteres. Nė kohėn kur “ėshtė bėrė shqipria por duhet tė bėhen shqiptarėt” siē thoshte  Fishta i madh, ne  asesi  s’guxojmė qė kjo temė tė mbetet tabu, nė mėnyrė qė mos tė na pėrsėriten gabimet e sė kalurės. Koncica ynė I madh thoshte “ se shqiptarėt  nė histori gjithmonė vonohen”.  Tė shpresojmė se kėsaj here kemi ndėrtaur disa parakushte pėr t’u mos u vonuar. Sė paku nėse I lamė disa inate personale, nėse nacioni dhe idetė nacionale kanė pikėmbėshtejtje tė qartė, tė argumentuar, prandaj edhe me shenja identifikuese origjinare, kontinuitive, duke I respektuar natyrisht edhe tė gjitha dallimet qė dalin nė tėrsinė nacionale dhe universin kulturor kontekstual.

 Pyetjet qė shtrohen sot, si dhe dilemat rreth identitetit nacional, si dhe kontekstit tė pėrgjithshėm kulturor, universumit tė pėrgjithshėm kultoror, pa mėdyshje, pėrgjigjet  nė kėto pyetje mbetėn tė qarta, sė paku nėsė opinioni  kėto gjėra I analizon pa euforizma, pa emocione, pa patriotizma folklorik, por me njė qasje reale, duke I analizur fenomenet e pėrgjithshme dhe duke mos I ikur realitin hsitorik, si dhe aktual.  Nė mėnyrė qė tė mos na anatemojė e ardhmja, duhet zhvillohet njė debat I gjėrė dhe I pėrgjithshėm  pėr kulturėn shqiptare sot, mes perėndimit dhe lindjės, duke I analizuar sikundėr  sfidat njashtu edhe  alterativat, qė mund tė dalin nga kjo pėrthyrje. Problematika e ēėshtjės  sė ndeshjės sė civilizimeve, nė nivelet e latrta poltike dhe kulturore si nė Amerikė njashtu edhe nė Evrpoė ėshtė shume e debatueshme, duke u rishqyrtaur edhe alenacat e mudėsme. Madje ka teza se luftrat e ardheshme do tė jenė pikėrisht nė ndeshjen e qytetrimeve, kulturave , tė cilėn teė e mbron grupi I mendimtarėve rreth studiuesit (Samuel Huntigton). Mbase, pikėrisht pėr kėtė aspekt, duke e parė gjendjėn e pėrgjithshme tė zhvillimeve poltike, kulturore dhe civilizuese  tė  botės, ndaj edhe  tė shqiptarėve nė  ballkan, perspektiva duket jo e qartė nėse vazhdojmė t’I ikim vetvetės.

 Pėr problemi e deshjės sė civilizimeve duhet tė diskutojmė , sepse ēėshtja nė fjalė na shpje drejt rezulatateve qė do tė duhej tė shihen jo vetėm  si  domosdoshmėri e kohės, por edhe obligim qytetar dhe ndėrgjegje kombėtare, nė mėnyrė qė shqiptarėt tė arrijnė tė pėrmbushin  standrdet kulturore, nė atė nivel, siē kėrkohen edhe  pėr ato poltike, juridike, ushtarake, ekonomike etj. Kombet qė dėshirojnė njė trajtim tė denjė nė arenėn ndėrkombėtare investojnė shumė  pėr ngritjen, fomrėsimin, avncimin e standareve kulturore dhe civilizuese, si determinuese tė shumė proceseve jo vetėm poltike, por edhe ekonomike, ushtarake etj.

 Nė tė kalurėn nacionale, prej ku e ka  rrejdhojėn promblemaciteti shqiptar,  konsiderojė se sot, nė ballkan ėshtė   pasojė  e  anashkalimin, andaj edhe mosdefinimit thelbėsor  tė  idntitetit  civilizues dhe kulturor, si dhe pėrcaktimeve jo esemciale nė kėto universe tė gjėra. Qė tė dalim krejtėsisht  nga anonimiteti historik dhe qė tė trajtohemi popull mė subjektivitet nacional, duhet tė kemi njė pikėmbėshtejte tė qartė nė tė kaluarėn, nė kujtesėn historike, nė rrėnjet nacionale, nė mėnyrė qė persiatjet pėr tė sotmėn tė kenė artikulimin e qartė, dhe e ardhmja tė ndėrtohet nė premise tė shendosha dhe nė mėnyrė zingjirore, nė binomin  e kaluara  e ardhmja, tė vetdijėsuar se pa histori s’ka ardhmėri, duke sforcuar kėshtu konceptet dhe vizionet  themelore tė shtetėforimit kombėtar me shenja identifikuese reale.

 Trendet tona qytetėruese si dhe prokalmimi unanim pėr njė kulturė perėndimore, nuk ėshtė i pėrēudnum as I bastadrum, ka sė kėndjemi strategji tė qartė, qė ka motivim tė shtresaur nė rrafshė edhe hsitorike, edhe aktuale prandaj edhe nė dritėn e pėrpektivės, pse jo edhe pikėsynimit tė  intresit nacional, politik ( t’a zgjedhim ēėshtjen shqiptare e tani bėjmė cka tė dojmė ! ), shqiptarėt nė tėrsi kulturalish, poltikisht, ekonomikisht e shohin tė ardhmėn pėrfundimisht nė Evropė, nė oksident, tė cilin e kanė kulturė, kujtesė, dhe vizion. Ėshė shumė e rėndėsihmė sot se nė sferat shqiptare nė tė cilat eksiston njė ndajre e bėrė nė baza fetare, nė praktikėn e pėrgjithshme vėrehen trende tė rikthimit edhe nė kėtė sferė. Ky pėrcaktim I yni nė kėtė kulturė, nuk ka asesi qėllime vetėm naļve poltike, siē mundohet ta zhvillojnė kėtė propagandė Serbia, pėr zgjedhje tė intersit nacionael, pastaj kthim nė orjentalizėm, tė gjitha parametrar tregojnė se ky ėshtė pėrcaktim I shėndoshė, I pranuar nė tė gjtiha rrafshet.

 Po tė shihėsh pamjėn e kulturės shqiptare nė pėrgjithėsi, nuk  le tė hamendemi ka ėshtė orjentuar ajo, cilat standarde po I praktikon, sidomos nė atė dimensione qė pėrbėjnė dhe formėsojnė mendėsinė nacionale, shpirtėrore, e qė janė pėrcaktuese nė proceset poltike tė ardhėshme.

Universi civilizues shqiptar nuk  fshihet nėn substratin “ evrpopiane” qė dėshirojmė tė ja mveshim, siē thuhet pėr arsye tė interesave politike, por ėshtė bazike nė gjithė tė tashmėn  dhe tė ardhmė tonė nacionale, ėshtė vetvetja e jonė.

 Sot nė gjithė civilizmin perėndimorm shtrohet pyetja kush je? Nė mėnyrė qė tė pėrcaktohet qartė statusi dhe identiteti civilizues. E ne, sot si shoqėri, jo vetėm se nuk duhet tė paragjykojmė, tė hezitojmė qė ta  shtrojmė kėtė ēėshtje, as tė hamendimi , sepse nėse sot arrijmė tė krijojmė kėto parime bazė qė kanė zėn fill, e ardhmja e kombit shqiptar nė mijėvjeēarin e ri do tė jetė konform intersave nacionale, si dhe integrim aty ku e kemi vedin, nė perėdnim. Anomali tė shumta, qė e kanė kanosur popullin nė njė situatė tė vėshtirė, pa vizione tė qarta, pa premisa tė sigurta pėr njė liri, pa siguri, pa stabilitet, kanė qenė nė tė kalurėn produkt i  pėrcaktimeve tona jodrejtė, duke ikur shpeshherė edhe nga vetvetja… Prandaj disa zėra qė nuk pushojnė sė ējerruri nėpėr media, tė cilat patriotizmin e kanė ēdo moment nė gjuhe, vetėm kur e do nevojė dhe intersi sekundar, nuk duhet pėrfillur, ata qė nė emėr tė shqitprizės sė imagjinaur kėrkojnė tė sforcojnė tė ardhmėn tonė nė qytetėrimin orjenat, jo vetėm s’duhet tė pėrfillėn, por duhet distancohesn, si njerzė qė mė sė paku e dojnė kombin, sepse nė emėr tė po kėti patriotizmi bėhen forca destructive pėr tė penguar elementet e shėndosha tė shoqėrisė kosovare pėr integrim, brendashqiptare njėherit, e pastaj edhe perėndimor.

Shtresimt tona kulturore, janė esncilasht perėdnimore, mund tė dėshmohen nė ēdo aspect. Kėto duhet vetėm t’I avansojmė, qė kėshtu tė avansojmė dhe ta kultivojmė vetvetėn tonė, nė rrugėtimet tona pėr liri, prosperitet, demokraci dhe integrime nė strukturat euro-atlantike, prandja edhe nė universin e pėrgjithėshėm kulturor dhe civilizues qė e determinon kėtė qytetėrim.

 

( Autori ėshtė nė studime pasuniversitare nė Fakultetin Filologjik nė Prishtinė)


 Copyright©2000-2003 Trepca.net - Tė gjitha tė  drejtat e rezervuara.

l>