4.08.2003 - Trepca.net

Lidhja e Prizrenit njė ngjarje me vlera historike pėr popullin shqiptar


   
Nju Jork (ShBA), 3 gusht 2003
Nga: Tomė MRIJAJ dhe Klajd KAPINOVA
 
 
“Lidhja e Prizrenit” 10 Qershori 1878 dhe Lidhja II e III e Prizrenit
 
Sivjet u mbushėn 125 vjet nga dita e themelimit “Lidhja e Prizrenit”, ku tė gjithė shqiptarėt shėnuan njė kthesė kyēe nė historinė e Rilindjes Nacionale. Pas epokės sė lavdishme tė Heroit Nacional Gjergj Kastriotit, “Lidhja e Prizrenit”, shėnoi ngjarjen mė tė re, mbasi sikurse Besėlidhja e Skėnderbeut e 1444 edhe Lidhja I, II e III e Prizrenit mbartėn vlera tė rėndėsishme nė vendlindje e diasporė.
Pėr njė kohė tė gjatė nė Kosovė  e Shqipėri, mbi Lidhjen e Prizrenit 1878 deri nė vitin 1990, ėshtė shkruar nė mėnyrė tė njėanshme nga historiografia  komuniste qė ngjarjet e pėrsonalitetet i ka parė me syrin ideologjik, se sa duke u mbėshtetur burimeve historike. Ata, pėr njė kohė tė gjatė hodhėn baltė e deformuan kontributin e nacionalistėve, tė cilėt asnjėherė nuk ishin dakord pėr ricopėtimin pas vitit 1946 tė Kosovės nga shteti amė. Pikėrisht, pėr tė ēuar nė vend amanetin e “Lidhjes sė Prizrenit” nacionalistėt e pėrkushtuar ēėshtjes sė atdheut themeluan Lidhjen II e III tė Prizrenit, duke zbatuar me pėrpikėmėri vendimet historike.
 
Ēdo popull, ka historinė e vet nė aspektin e zhvillimit tė ngjarjeve, qė pėrbėjnė palcėn etnike tė nacionalizimit, me tė cilėn populli mbijetoi ndėr shekuj. Ngjarjet qė pasuan Lidhjen e Prizrenit, si kryengritjet ēlirimtare ndaj Portės sė Lartė turke 1910 nė Kosovė dhe kryengritja e 6 prillit 1911 e udhėhequr nga Dedė Gjo Luli, shpallja e Pavarėsisė mė 28 nėntor 1912 nė qytetin historik tė Vlorės nga Ismail Bej Qemali, e kanė burimin tek pararendėsia historike “Lidhja e Prizrenit” 1878. 
 
Nga burimet historike, mėsojmė se shek.XIX, ėshtė shekulli i formimit tė nacionaliteteve e rizgjimit tė levizjeve nacionale. Nė kėtė rrjedhė historike hyri natyrshėm populli ynė, duke qenė i ngjashėm me disa elementė tė rrugės sė formit tė popujve tė gadishullit tė Ballkanit, ku afėrsia e marrėdhniet midis tyre kanė ndikuar nė formimin e fizionomisė sė popujve. Si element i dorės sė parė, nė formimin e nacionalizimit ēlirimtar shqiptar, mendojmė se ka ndikuar trashigimia e traditės sė pasur patriotike shqiptare, qė zėnė fill me udhėheqėsit popullorė Batot ilirė, pėr tė ardhur natyrshėm tek epoka e madhe ēlirimtare e Gjergj Kastriotit. Lidhja, me shumė meritė udhėhoqi lėvizjen nacionale e luftėn pėr autonomi nė vitet 1878-1881.
 
Nė mėnyrė tė vijueshme, si kėrkesė themelore ishte vendosja e autonimisė nacionale nė tė gjitha viset etnike shqiptare. E rėndėsishme pėr popullsinė ishte, organizimi i sa mė shumė lėvizjeve ēliruese tė armatosura nėn flamurin shqiptar. Hov e ndihmė direkte dha Lidhja, duke influencuar nė krijimin, pėrhapjen e zhvillimin e fjalės sė shkruar shqipe, pėrmes gjallėrimit tė shoqėrive kulturore e patriotike, letrare, etj. Prizreni e Vlora, janė binjake tė njė ideali tė pėrbashkėt atdhetar, ku e dyta s’mund tė kuptohet pa tė parėn, sikurse “Lidhja e Prizrenit”, nuk mund tė kuptohet pa epokėn e lavdishme skėnderbiane. Kėto revolta ēlirimtare antiturke, tė organizuara apo spontane, dobėsuan shumė pushtetin osman e hapėn rrugėn e tjetėrsimit, pėr t’u tėrhequr mė pas nė strofkllėn e vet tė Bosforit.
 
 Lidhja, ishte rrjedhim i zhvillimit tė natyrshėm tė komunitetit shqiptar nė trojet e veta e jashtė saj. Ajo u krijua nė rrethana e ngjarje tė caktuara historike. Mbi tė gjitha, triumfoi argumenti historik, se populli shqiptar, nė bazė tė bashkėsisė territoriale, gjuhėsore, historike, traditės etj., ishte formuar si njė komb dhe pėr pasojė kėrkonte autonominė e natyrshme, njė e drejtė qė shtetet e tjera tė botės e kishin arritur nė kohė e rrethana tė ndryshme. Por kjo lėvizje, ishte gjithpėrfshirėse. Pjesėmarrėsit e aktivistėt e tjerė, formuan me urgjencė degėt e “Lidhjes sė Prizrenit”, duke u hedhur nė veprime konkrete pėr ēėshtjen amtare, nė njė luftė tė gjatė pa kompromis, pėr realizimin e platformės politike. Tė rėndėsishme janė selitė patriotike nė: Prizren, Gjakovė, Shkodėr, Dibėr, Gjirokastėr, Janinė etj. Ata kanė ushtruar funksione administrative, pushtetin ligjvėnės, ekzekutiv, gjyqėsor, ushtarak, etj., duke krijuar njė “shtet brenda shtetit”.
 
Turqit u munduan asokohe tė shpėrndanin “Lidhjen e Prizrenit”, mbasi ajo nuk ishte dakord, tė zbatoheshin vendimet qė kishin tė bėnin me dorėzimin e Kalasė sė Plavės e Gucisė shtetit tė Malit tė Zi. Ajo, gjithnjė kundėrshtonte vendimet e Kongresit tė Berlinit dhe asnjėherė nuk zbatonte urdhėrat e Portės sė Lartė. Ajo, kishte pushtet tė plotėfuqishėm nė shumė vise shqiptare, gjė qė nuk i shkonte pėr shtat pushtuesve shekullorė turq.
 
Ndėrmjet forcave kryengritėse tė Lidhjes sė Prizrenit e ushtrisė turke u zhvilluan luftra tė pėrgjakshme mė 3-6 shtator 1878, ku tė dy palėt patėn humbje tė mėdha. Kryengritėsit, pasi futėn nė dorė pikat kyēe tė qytetit, vranė Mehmet Ali pashėn, bėnė demostrata nė rrugėt e qytetit. Kjo ngjarje tronditi themelet e Perandorisė turke dhe jehoi nė tėrė Evropėn. Ajo ishte njė goditje e fortė ndaj Fuqive tė Mėdha tė kohės, vendimet e tė cilave nuk zbatoheshin, pėr shkak tė qendresės shqiptare. Fjala e sulltanit asnjėherė qysh nga ajo ditė nuk u dėgjua, duke thelluar nė kėtė mėnyrė armiqėsinė shekullore midis pushtuesve turq e popullit martir shqiptar.
 
Ngjarjet historike precipitonin me shpejtėsi. Turqia u detyrua tė dėrgoi pėrfaqėsuesin e saj tė ri, mushirin Muktar Pasha, tė cilin Lidhja menjėherė e kėrcenoi se do ta vrasė, sikurse Mehmet Ali pashėn. Ky veprim patriotik, bėri qė Turqia tė tėrhiqej nė dėrgimin e pėrfaqėsuesit tė saj, qė kishte mision tė ndermerrte ekspedita ndeshkuese. Kėsisoj problemi i vendimeve tė Kongresit tė Berlinit u komplikua aq shumė, saqė diplomacia evropiane u detyrua tė rikthehej te njė ēėshtje tė mbyllur. Nga ana e tjetėr, propozimi i Rusisė qė Mali i Zi tė zgjerohej nė drejtim tė Sanxhakut tė Novi Pazarit ose tė Hercegovinės, hasi nė kundėshtimin e vendosur tė Austro-Hungarisė, e cila e konsideronte kėtė krahinė si zonė tė vetėm tė interesit.
 
Lidhja,  ishte nė aktivitet, duke angazhuar forcat e veta nė Jug tė vendit, nė kufi me Greqinė. Kongresi i Berlinit nuk mori asnjė vendim tė prerė, pėrsa u pėrket ndryshimeve territoriale nė favor tė Greqisė. Pėrkatėsisht Kongresi ftonte Portėn e Lartė qė tė merrej vesh me Greqinė pėr njė rishqyrtim tė kufijve nė Thesali e Epir dhe si vijė tė re kufitare rekomandonte vijėn e lumenjve Kalamas-Selemvria, qė pėrfshinte nė Greqi pjesėn e brendshme tė Ēamėrisė e Janinės, qendėr e vilajetit tė Jugut. Lidhja u dha pėr tė kuptuar Turqisė e Fuqive tė Mėdha, se krahinat shqiptare nuk ishin “njė shprehje gjeografike”. Ēėshtja e autonomisė, si kėrkesė e rilindėsve tanė, ėshtė konsoliduar pėrmes programeve, memorandumeve tė ndryshme.
 
Historiografia komuniste nė Shqipėri e Kosovė, pėrmes Akademive e historianėve respektivė, shprehen, se gjoja “nė udhėheqjen e Lėvizjes Nacionale Shqiptare ekzistonte njė farė dualiteti”, duke i parė me syrin komunist borgjezėt e ēifligarėt. Po sipas tyre, ky dualitet “ishte rezultat i dobėsisė sė borgjesisė shqiptare, e cila nuk ia doli tė siguronte hegjemoninė e kėsaj lėvizjeje”. Me kėtė “argument” komunistėt, kėrkonte qė t’ia linte rolin kryesor “proletarėv komunistė”, qė nuk dukeshin askund me dylbi, duke mohuar  rolin vendimtar qė kanė luajtur tė gjithė shtresat e shoqėrisė shqiptare asokohe. Ata kėrkonin qė t’i jepnin lėvizjes karakterin e lėvizjeve rebele tė turkoshakut Haxhi Qamilit, pėr tė cilin shkruar libra me pėrralla. Me kėtė “zbulim”, kėrkonin tė arsyetonin, se “vija marksiste ka qenė ajo qė e ka udhėhequr Lidhjen e Prizrenit”.
 
Dihet se kėrkesat pėr gjuhė, shkollėn dhe shkrimin shqip, janė bėrė nė radhė tė parė nga intelektualėt e formuar tė Rilindjes Nacionale, qė kishin studiuar nė Universitet mė prestigjioze tė vendeve “borgjeze” dhe jo nė shkollat marksiste.
 
Lidhja u priu shqiptarėve nė luftė pėr marrjen e pushtetit e fitimin e autonomisė. Shqiptarėt morėn pushtetin nė shumė qytete, si: Gjakovė, Prizren, Pejė, Prishtinė, Mitrovicė e Vuēiternė. Dega e Lidhjes me qendėr nė Shkodėr, mė 17 prill 1880, proklamoi autonominė e vendeve ku jetonin shqiptarėt e vendosi pushtetin e saj. Kjo lėvizje u pėrhap nė Shqipėrinė e Mesme dhe tė Jugut, duke u pėrpjekur tė bindė sulltanin, ta njohė autonominė shqiptare, tė vendosur nė kundėshtim me dėshirėn e tij. Mė 23 korrik 1880, nė Gjirokastėr u mbajt mbledhja e Lidhjes sė Prizrenit, pėr tė gjetur rrugėn e pėrbashkėt pėr autonomi e vendime tė tjera tė rėndėsishme. Mė 20 tetor 1880, mbledhja kulmoi nė Dibėr, ku me rezolutės u kėrkua autonomi tė plotė nė viset e banuara shqiptare, krijimin e kėshillave me pėrfaqėsues tė popullit dhe organizimin e ushtrisė nacionale shqiptare. Nė vitin 1880, u bė riorganizimi i Lidhjes, duke pėrfshirė Komitetin Qendror, zgjeruar rrethin e bashkėpunimit dhe kėshilli e shpalli veten Qeveri e Pėrkohshme, e cila do tė drejtonte luftėn pėr ruajtjen e autonomisė e fitimin e pavarėsisė sė plotė.
 
Komunistėt, pėrmes pėrfaqėsusve tė saj tė zellshėm, u pėrpoq qė tė ngrinte nė piedestal enciklopeditė e Beogradit mė 1970, se gjoja e paska trajtuar shumė mirė kėtė histori, kur dihet roli negativ qė ka luajtur ulkonja Rusi, pėr tė favorizuar me votė Serbinė, Malin e Zi e Greqinė. Dhe pėr ēudi kėto “konkluzione” e “vlerėsime tė drejta” tė shkollės komuniste i boton si “arritje tė larta shkencore” Akademia e Shkencave dhe e Arteve tė Kosovės, pėrmes librit: “Konferenca shkencore e 100-vjetorit tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit” (Referate dhe kumtesa tė mbajtura nė Seksionin e Historisė Prishtinė 6-9 qershor 1978, Pjesa I, Botuar nė Prishtinė, 1981), qė citon enciklopedinė “Vojdna Enciklopedija”, botuar nė Beograd mė 1970. Kjo Akademi, qė asnjėherė nuk i mbroi, interesat shqiptare shkruan: “Nga tė huajt, pėr qėndrimin tė drejtė ndaj Lėvizjės Kombėtare Shqiptare nė pėrgjithėsi, shquhet edhe historianja e Bashkimit Sovjetik, I.G.Senekeviē. Historiografia borgjeze shqiptare, me pėrfaqėsues kryesorė Xhafer Belegun, Mehdi Frashėrin dhe Kristo Dakėn, i kontribuoi vetėm grumbullimit tė fakteve historike. Ajo karakterizohet me faktin se nuk e pa dhe nuk ishte nė gjendje ta shihte lidhjen e pandarė midis Rilindjes Kombėtare Shqiptare dhe formimit tė kombit shqiptar dhe nuk e lidhė atė me bazėn shoqėrore-ekonomike. Ajo e trajtoi Rilindjen Kombėtare nė prizmin idealist, nacionalist dhe shovinist” (Shih fq.27).
 
 
Lufta pėr mbrojtjen e Kosovės dhe “Lidhja II e Prizrenit”
(16-20 shtator 1943)
 
Tashmė, shqiptarėt nacionalistė kishin njė pėrvojė tė pasur nga shembulli pozitiv i “Lidhjes sė Prizrenit” 1878, tė mbajtur nė qytetin historik me tė njėjtin emėr. Nė  situatėn e re tė krijuar, fati dhe interesat e popullit kosovar ishin tė kėrcenuar seriozisht dhe po shkonin drejt shkatėrrimit. Nė rend tė ditės, doli si njė rizgjim tek tradita ndėrgjegjja nacionale shqiptare, e cila asnjėherė nuk kishte bėrė gjumė letargjik. Pėr mbrojtjen e kufijve etnikė, me qendresė heroike, luftoi populli Kosovės, kundėr shovinistėve sebo-malazezė tė Drazho Mihajeviēit dhe brigadave mikse sllavo-komuniste tė disa shteteve sllave (serb, malazez, maqedonas, bullgar).
 
Aktiviteti i Lidhjes II tė Prizrenit 1943, u shtyp me tė gjitha mjetet e makinės shfarosėse tė monarkisė Jugosllave dhe shumė shqiptarė u vranė apo u zhdukėn. Kjo Lėvizje Ēlirimtare e Komitetit tė Kosovės kundėr serbėve e trathtarėve, nuk mundi tė ketė jetė tė gjatė.
 
Shpesh historiografia komuniste nė Shqipėri e ish-Jugosllavi deri nė vitin 1990, ėshtė pėrpjekur tė paraqesė ushtrinė gjermane si shkatėrrimtare pėr fatin e Kosovės, kur dihet se Kosova gėzonte njė ēlirim, e cila pėr fat tė keq nuk zgjati shumė. Gjermanėt me pėrjashtim tė zonės sė minierave tė Mitrovicės, u tėrhoqėn shpejt dhe njohėn Kosovėn si pjesė tė Shqipėrisė.
 
Gjendja nė Kosovė ishte shumė e rėndė dhe ishte e pamundur tė shiheshin shenjat e pėrmirėsimit apo tė shpresės pėr lirinė e saj. Sjelljet brutale tė pushtuesve italianė, burgosjet, internimet, kishin marrė pėrpjestime tė mėdha si nė Kosovė e Shqipėri. Mė 7 korrik 1943 nė Kosovė u shpall shtetrrethimi. Ēetat ēetnike serbe e malazeze, kishin fushė tė lirė veprimi tė stimuluar nga forcat fashiste italiane. Nė tragjedinė e Bihorit, u masakruan barbarisht 4000 shqiptarė tė pafajshėm, gra, pleq, fėmijė. Ky krim i shėmtuar, ishte bėrė nga ēeta e ēetnikėve tė Pavlo Gjurishit, tė nxitur e armatosur nga komandanti i regjimentit italian nė Mal tė Zi.
 
Mirėpo sa mė e madhe bėhej shtypja ndaj shqiptarėve, aq mė i madh rritej zemėrimi e kundėrpėrgjigjja e popullit kosovar, qė kishte filluar tė riorganizohet gjithnjė e mė shumė nė male me tė arratisurit e shtetrrethimit. Pėr tė penguar dhunėn ushtarake italiane dhe tė ēetnikėve serbo-malazezė nė Kosovė ishte e nevojshme tė krijohej njė udhėheqje qė do tė bashkonte e kanalizonte tė gjithė energjitė e pėrkushtimin nacionalist tė patriotive tė lirisė. Me kapitullimin e Italisė, ēetat shqiptare, tė ndihmuar prej disa formacione tė vogla ushtarėsh gjermane (tė ardhur nga Mitrovica) morėn nė dorėzim administratėn e vendit, duke formuar njiherit ndėr tė gjitha qendrat e Prefekturave N/prefekturave kėshilla autonome ekzekutive. Pėr ambicie e bashkėpunim me ēetat ēetnike serbo-malazeze, ēetat tė ashtėquajtura ‘ēlirimtare” komuniste nė Kosovė, kėrkonin turbullimin e situatės pėrmes dredhive e forcės, duke mbjellur frymėn e vllavrasjes midis shqiptarėve, sikurse kishin vepruar nė shumė zona tė Shqipėrisė. Pėr tė realizuar qėllimin qė synonte shpėtimin e Kosovės e Shqipėrisė nga rreziku evident i sllavo-komunizmit, me inisiativėn e njė grupi nacionalistėsh tė flaktė tė pėrbėrė nga ing. Xhafer Deva, Musa Shehu, Sheh Hasani, Asllan Boletini, Tahir Zajmi, Lukė Simon Mjeda, Qazim Bllaca dhe Pjetėr Vuēaj, mė 11 shtator 1943, u zhvillua nė Prizren njė mbledhje, ku u shqyrtua situata e krijuar dhe nevoja urgjente e masave qė duheshin marrė, mbasi ēdo vonesė do tė ishte e pariparueshme e me rrjedha tragjike pėr fatet e atdheut.
 
Tri ishin pikat bazė:
   
a. Thirrja e njė mbledhje tė pėrgjithshme popullore me shpirtin e frymėn e Lidhjes sė Prizrenit, ku do tė pėrfaqėsoheshin tė gjitha krahinat e Kosovės, Dibrės, Strugės, Tuzit, Ulqinit nėpėrmjet delegatėve tė zgjedhur nga populli;
b. Deri sa tė themelohet e caktohet njė autoritet suprem nga Mbledhja e Pėrgjithshme, pėr tė mbajtur qetėsinė, rendin publik dhe situatat e reja qė mund tė krijohen, duhet tė krijohet kėshilli autonom ekzekutiv;
c.  Ngarkimi i Kėshillit Ekzekutiv tė Prizrenit me pėrgatitjen e Mbledhjes sė Kuvendit, hapja e tė cilit do tė bėhej jo mė vonė se mė 16 shtator 1943.
 
Mė 16 shtator 1943 nė shkollėn “Bajram Curri” nė Prizren u mblodhėn mijėra qytetarė, pėr tė pėrshėndetur fillimin e Kuvendit, qė do tė pagėzohet me emrin kuptimplotė “Lidhja II e Prizrenit”, ku si pari u zgjodhėn: Musa Shehu kryetar, Aqif Bluta n/kryetar, Prof.Rexhep Krasniqi n/kryetar e Bedri Gjinaj sekretar. Kėtu u miratuan 6 pika tė rendi tė ditės, tė cilat nė esencėn e tyre tė pėrbashkėt kishin bashkimin e trojeve etnike etj. Nė fund u zgjodhėn Rexhep Mitrovica kryetar, Musa Shehu n/kryetar, Prof.Kolė Margjini n/kryetar, dhe antarė Sheh Hasani, Asllan Boletini, Tahir Zajmi, Qazim Bllaca. Mė 21 shtator 1943 delegatėt u drejtuan nė selinė historike tė Lidhjes sė Prizrenit 1878 dhe nėnshkruan me solemnitet vendimet e marra nė prani tė autoriteteve e popullit tė ardhur prej viseve tė Kosovės. U hartua Statuti i Organizatės “Lidhja II e Prizrenit”, nė tė cilėn shkruhej mbi themelimin, qėllimin, kopetenca tokėsore, financat, dispozitat e posaēme, etj. Ajo kishte 22 nene, tė ndarė nė disa pika.
 
Mbas pushtimit tė Kosovės nga Jugosllavia e Titos, pėrpjekjet dhe luftimet e ēetave nacionaliste nė male e fusha nuk kanė pushuar gjatė gjithė vitit 1945, duke dhėnė me mijėra dėshmorė. Organizata, me mjete luftarake modeste ka mbajtur nė kėmbė luftėn e mbrojtjes nė katėr ballinat e kufijve kundėr brigadave komuniste serbo-bullgare e malazezo-shqiptare. Kėto tė fundit tė ashtėquajtur shqiptarė, kanė qenė drejtuar nga xhelati Shefqet Peēi e Aqif Lleshi, duke qėlluar pas shpine vėllezėrit kosovarė tė njė gjaku e gjuhe.
 
Numėri i dėshmorėve tė rėnė nė ballė tė luftės dhe i viktimave tė pushkatuar mbas pushtimit sllavokomunist arriti nė 50.000 vetė. Kėtu pėrfshihen drejtues tė organizatės, si: atdhetarėt e njohur Musa Shehu, Prof.Kolė Margjini, Aqif Bluta, Bedri Peja, Asllan Boletini, Qerim Begolli, Xhevat e Rifat Gegolli, Shyqyri Bej Ramadani, Mustafa Agushi, Sulejman Xhemal Prishtina, Sulejman Ashiku, Av. Esad Berisha, Faik Okllapi, Aqif Tetova, Isak Taniku, Av. Shaban Kamberi, Xhem Gostivari e qindra tė tjerė nė viset e ndryshme tė Kosovės e Maqedonisė. Tė gjithė oficerėt e ushtrisė dhe xhandarmarisė, qė kanė qenė me shėrbim janė larguar nga Kosova nė Shqipėri, por pėr ēudi nga regjimi i kuq i Enver Hoxhės, Mehmet Shehu e Ramiz Alisė, janė dorėzuar tė gjithė autoriteteve jugosllave qė i kanė pushkatuar pa gjyq. Tė tillė janė dėshmorėt antikomunistė si: Kolonel Fuat Dibra, Kolonel Asllan Vela, n/kryetar Sidki Shkupi, Major Hasha, Kapiten Hajdar Planeja, Kapiten Rasim Dajē, kapiten Hysni Rudi, kapiten Gjon Deshtanishta, kapiten Mark Thani, toger Musli Dobruna, n/toger Qazim Gostivari e aspirant Reshit Kaēaniku...
 
Nė lidhje me luftėn heroike tė nacionalistėve, tė drejtuar nga Mulla Idriz Gjilanit, bashkėkohėsi Tahir Zajmi shkruan: “...qendresa shqiptare e drejtueme prej Mulla Idriz Gjilanit dhe oficerave shqiptarė tė Regjimentit IV tė Prishtinės, edhe nė kėt betejė tė ashpėr duel ngadhnyese, kundėr dy Divizioneve sllavo-komuniste, qė numrojshin 24.000 luftarė tė armatosun. Shkaku i kėsaj dishfate t’anmikut e demoralizimi i sulmuesave komunistė, padyshim, i dedikohet plagosjes sė komandantit tė tyne Marshal Titos. Gjatė ndeshjeve tė rrepta me armė, me mortaja e mitraloza dhe bomba doret e me bajonete tė pėrdoruna nga tė dyja palėt kundėrshtare, ku mbeten kaq shum tė vdekun e tė plagosun sa Reka e Hogoshit (pėrroi i katundit) nder brigje tė sė cilės u zhvilluen edhe luftimet ishte qenė skuqė prej gjakut tė njerėzve. Dy luftarė qi kanė marrė pjesė n’atė betejė dishmojnė, se prroni bante ma shum gjak njerzish se uj, nė shtratin e vet tė ngusht.” (Fq.57).
 
Me gjithė vrasjet, pėr tė frikėsuar popullin martir tė Kosovės, serbėt e komunistėt shqiptarė nuk mundėn tė mposhtin rezistencėn e armatosur tė forcave nacionaliste. Kėshtu mbas pushtimit tė Kosovės nga fuqitė komuniste dhe mbarimit tė lėvizjes sė Drenicės, disa ēeta nacionaliste zhvillonin pandėrprerje aksione lokale kundėr dominimit jugosllav. Me guxim, trimėri e vendosmėri luftonte ēeta e Uk Sadik Ramės tė Gjurgjevikut bashkė me Prof.Ymer Berishėn, qė kishte ranė disa herė nė pėrpjekje tė armatosura me partizanėt komunistė. Mė pas, ata kanė kaluar nėpėr Prokorupė e nė rrethe tė Rahovecit, me qėllimin pėr tė mbledhė e organizuar forca tė reja. Ai ra i sėmurė nga plagėt e rėnda, qė kishte marrė mė pėrpara. Ukė Sadiku u zu trathtisht, nė njė banesė dhe u dėrgua nė Prishtinė, ku u dėnua prej gjyqit komunist. U ekzekutua me pushkatim, nė vitin 1947 bashkė me disa shokė tė tjerė.
 
Ka qenė njė trathti e ndėrgjeshme veprimi i brigadave komuniste, qė luftuan kundėr vėllezėrve shqiptarė tė njė gjaku e gjuhe tė pushtuar nėn Serbi, me njė trathti tė pėrligjur. Kėshtu pėr tė shtypė e shkatėrruar kėtė rezistencė antisllavo-serbe, bullgare e maqedonėse, nė ndihmė tė trupave komuniste tė Beogradit erdhėn brigadat komuniste shqiptare tė urdhėruar direkt nga diktatori Enver Hoxha e xhalati Mehmet Shehu, tė cilėt nė terrenin e Kosovės kishin dėrguar njerėzit mė antishqiptarė e besnikė tė sllavokomunistėve tė Titos. Duke pasur frikėn e njė revolte tė pėrgjithshme kundėr pushtuesve serbė, komunistėt e Tiranės sė kuqe, menjėherė morėn masat, duke stėrvitur e dėrguar nė Kosovė njėsitė partizane, pėr t’i ardhur nė ndihmė Jugosllavisė. Nė vend qė ushtria shqiptare tė bashkohet me forcat nacionaliste, kundėr armmikut tė pėrbashkėt sllavėve pushtues, ata si trathtarė bėnė tė kundėrtėn duke vrarė, prerė, kallur nė rrėnjė pasurinė shqiptare, pėr hir tė njė ideologjie boshe komuniste. Tashmė mbi kurrizin e gjakosur tė popullit kosovar ra edhe njė pushtues i ri, por qė kėsaj radhe nuk vinte nga ajri e deti, por nga toka amė e Shqipėrisė. Ajo kishte shitur me kohė interesat kombėtare tek Rusia e diktatorit fashist Stalin.
 
Nė mėnyrė qė lexuesi shqiptarė kudo qė ndodhet tė krijojė njė ide mė tė qartė, se ēfarė kanė bėrė komunistėt ndaj vėllezėrve tė njė gjaku e gjuhe, po ofrojmė dėshmi origjinale tė shkruar afėrsisht 40 vjet mė parė nga dėshmitari i kėtyre ngjarjeve, pėrfaqėsuesi mė i lartė i Lidhjes sė II tė Prizrenit gjakovari Tahir Zajmi, i cili nė kapitullin V “Brigadat komuniste shqiptare nė ndihmė tė Jugosllavisė”, shkruan: “Pėr me shtypė e shkatėrrue fare kėtė rezistencė tė fortė me kryeneēesi qė sa po shuhej me nji anė, plaste papritmas nė tjetren, kerkohet prapė kontributi i shqiptarve tė zezė, tė cilėt t’inkuadruem nė tri Brigada, njana (e V-ta) nėn komanden e Shefqet Peēit dhe tjetra (e III-ta) nen ate tė Rrahman Parllokut qi kishte pėr sekretar politik Gafur Qyqyn vrapojnė nė ndihėm tė Marshalit jugosllav, i cili nuk e ndjente veten aspak nė gjendje me zotnue situaten, Brigada tė cilat arrijnė me shpejtė, e para e nisun nga Elbasani e tue kalue nepėr Librazhdė-Klenjė-Zerqan-Peshkopi, Kalaja-Dodės nė Lusen tė Lumės, ku i plasė pushka dhe mbas nji ndeshjeje tė pėrgjakėshme mbetėn 14 dėshmorė prej Lusne, kurse n’anen tjetėr vriten 180 nga efektivet e Brigadės e cila kalon nepėr Topojan, Shishtavec dhe s’andejmi nė Gjemashicė-Bellushė-Prizren, prej kah nė Gjakovė, Pejė e vise tė tjera tė Kosovės, ku qendrojnė pėr nji kohė mase dy vjetėsh; dhe tjetra, e nisun nga Shkodra e tue kalue nepėr malet e Dukagjinit e nepėr Malsiė tė Gjakovės nė Junik dhe prej andej nė Pejė e vende tjera tė Kosovės, kurse nji tjetėr Brigadė nėn komanden e Aqif Lleshit niset nga Peshkopija e kalon nė Diber tė Madhe, Kėrēovė, Gostivar, Tetovė e Shkup pėr t’ia dorėzue patronit-aleat viset e Maqedonis shqiptare.
 
Forcat komuniste serbo-maqedonase qė deri nė mbarim tė vjetit 1944 ishin dermue e paralizue prej komandantit tė fuqive nacjonaliste Xhem Has Gostivarit, mbasi vendi u shkel prej Brigadės shqiptare, filluen prap m’u forcue e m’u shtri n’atė sektorė, ku masakruen me qindra e me mija shqiptarė, ndėr tė cilėt vetem nė Tetovė 4000, nė Gostivarė 700 dhe nė Kėrēovė 500.”
 
Duhet theksuar, se lufta pėr lirinė e Kosovės nga zgjedha sllavokomuniste ishte fatale, pėr arsye psikologjike dhe tė njė trathie tė madhe qė i kanė bėrė interesave nacionale vetė komunistėt. Asokohe tė gjithė luftarėt e lirisė, qė luftonin me heroizėm tė madh mes maleve tė Kosovės u demoralizuan, kur panė se pėrkrah forcave sllave nė frontin e parė tė luftės kundėr tyre ishin brigadat parizane tė Enver Hoxhės. Ata bėnin njė luftė vėllavrasėse, ndėrsa ushtria serbe, malazeze, maqedonase e bullgare buzėqeshte, tek shihte shqiptarėt tė vriteshin me njeri tjetrin. Tahir Zajmi, si dėshmitar okular, ka bėrė njė pėrshkrim tė hollėsishėm tė gjithė asaj qė ngjau nė Kosovė. Ai shkruan: “...dihej mirė pėrse po luftohej ballė pėr ballė, por me brigadat shqiptare mbrapa shpindėt, t’ardhuna nga Shqipnija, tek e cila vareshin shpresat e ardhmėnis dhe fati i Kosovės, kjo ishte nji ēėshtje e errėt dhe misterjoze pėr kosovarin e thjeshtė, i cili me anmikun sllav qė kėrkonte me robnue ishte i vendosun me luftue e m’u vra vlla-me-vlla, kėt myster tragjik tė fatit qi koha ia shtroj pėrpara..., kėt fatkeqsi tė kobėshme, kurrsesi nuk mbėrrijte m’e kuptue dhe prandaj ndjente nė vedi njifar ligėshtije (faiblesse) dhe njifar mosvendosmenije (indeēizjon) pėr me vazhdue luften.
 
Si efekt i kėsaj gjendjeje shpirtnore tė tranditun asht qendrimi qi muer nė ditėt e fundit Mulla Idriz Gjilani, i cili mbas ndeshjes qė pat dhe bisedimit tė tij me komandantin e Brigadės shqiptare Shefqet Peēin, i cili tha: “Perse luftoni e derdhni gjak kot, mbasi, porsa tė stabilizohet gjendja, Kosova dhe gjith viset shqiptare tė jugosllavis patjetėr do tė bashkohen me Shqipni gja pėr tė cilen mund tė jeni fare tė sigurt? etj.”. Dhe kėshtu prej katundit Livoē ku u ba kjo pjekje, u terhoq gjysem i demoralizuem dhe mbasi u mbajti nji fjalim e u hallashit me shokėt e luftės vazhdoj jetėn e tij n’arrati e i izoluem fare deri nė ēastin tragjik qė nė vjetin 1948, tue qenė i sėmundė dhe i plagosun, e zunė gjallė nė nji kolibė dhe e burgosen, ku mbas shum torturave e lyen me gaz e e dogjen flakė pėr sė gjallėt.
 
E them me keqardhje se un pėrsonalisht nuk kam pasė kurr sympati pėr hoxhallarėt, pėr arsye se shum prej tyne kanė qenė indiferent ase negativ ndaj ēashtjeve kombtare, por Mulla Idriz Gjilani bante pėrjashtim dhe dallohej dhe dallohej nga kolegėt e tij. Aj ishte nji typ burrit shqiptar, i nji natyre krejt tjetėr, qi midis fesė e atdheut nuk bante asnji dallim; perse pa nji atdhe tė lirė -thoshte Mulla Indrizi-as feja nuk mbahet dhe nuk mund t’ushtrohet. I nisun nga ky parim aj ka luftue personalisht si ma i miri luftarė kundėr armikut, dhe u ka prijė luftarve kosovarė, si nji komandant trim tue i ēue shpesh herė nė ngadhnjime nė fushė tė luftės. Vetėm nji fenomen tragjik i fatit e trathtoj nė lamė tė betejės..., jo friga e dekės dhe plumbet e anmikut, por nji ndjesė feblesėt qi quhet dhimbsuni dhe dashuni vllaznore.”
 
 
 
Lidhja III e Prizrenit nė mėrgim e themeluesi Ismet Ukė Sadik Berisha
 
(Si filloi dhe pse filloi)
 
Nė kohėn kur populli shqiptarė nė trojet etnike tė veta ishte nėn kėrcėnimit e asgjėsimit tė pėrditshėm tė pushtuesve sllavė jugosllavė, kur krimet kundėr njerėzimit kishin arritur nė zenith, kur shqiptarėve u mohohej ēdo e drejtė mė elementare, atėherė kur diktatura fashiste e manjakut antishqiptar Rankoviēit zotėronte ēdo tė drejtė pėr tė masakruar njė popull, qė nuk ka gjuhė, zakone, tradita, sikurse tė sllavėve, ndėrgjegjja nacionale shqiptare thirri nė skenėn e historisė sė saj, bijtė, nipat mė tė mirė tė Kosovės kreshnike, pėr t’u tubuar rreth mėmėdheut nė emigracion, pėr t’iu gjendur pranė nė ditėt mė tė vėshtira. Dardania kėrkonte tė ripėrtėrinte vlerat e nacionalizmit tė masakruar ndėr shekuj nga sllavėt dhe pushtuesit e njėpasnjėshėm, qė shkelėn dhunshėm trojet shqiptare tė Rrafshit tė Dukagjinit e Fushės sė Kosovės.
 
Mbledhjet e elementit shqiptar nė mėrgim, nisėn nė disa qytet e shtete tė Amerikės. Tematika e debatet ishin tė ndryshmet. Ishte koha kur Balli Agrar, si antar me tė drejta tė plota nė Lidhjen Internacionale tė Katundarve zhvillonte mbledhjen e Kongresit tė tyre nė Ėashington, mė 1-2 shtator tė vitit 1961, duke pasur shumė tė ftuar.
 
Shumė tė rinj kosovarė, me ideale tė pastra atdhetare nė shpirt, tė gjendur nė udhėkryqin e jetės patriotike, mundėn mė sė fundi qė tė gjejnė strehėzėn e tyre, qė ishte “Lidhja III e Prizrenit”, qė nga ana e saj po jepte shenjat e parė tė rizgjimit tė ndėrgjegjės nacionale, nėn frymėn e traditėn e mirėfilltė tė Lidhjes sė Parė dhe tė Dytė tė Prizrenit 1878-1943-1962. Situata e nxehtė politike, tensioni midis njerėzve me streset e bartura nga vendlidnja, bėnė, qė nė fillim, shumė njerėz ta kuptonin me vėshtirėsi arkitetin, themeluesin dhe drejtuesin e parė tė Lidhjes III tė Prizrenit nė mėrgim Ismet Ukė Berisha. Kėto tė rinj kosovarė ende ishin tė pavendosur, se ēfarė rruge do tė merrnin, mbasi nė diasporė vepronin disa parti politike dhe organizata me qėllime pozitive, pėr tė mbrojtur kudo fatet e kombit. Por kjo, nuk do tė thoshte, se midis tyre nuk kishte ndonjė element qė punonte me zell e pėrkushtim pėr Atdheun. Me dashje ose jo veprimtaria e ndonjė pėrsoni kishte rrėshqitur nga qėllimi fisnik, pėr tė cilėn kishte braktisur vendlindjen, familjen, miqtė, tė afėrmit, dhe ēonte ujė nė mullirin e armikut shekullorė sllav. Por, njė fjalė e urtė popullore, se “delja qė shkėputet nga tufa e ha ujku”.
 
Ismet Berisha sė bashku me dashamirėsit e pėrkushtuesit e ēėshtjes nacionale, u pėrpoqėn qė tė bėnin sa mė shumė tė rinjė ushtarė tė fateve tė atdheut, tė mbushur me energji, mbasi tė tillė ishin edhe ato vetė. Sigurisht, rruga dhe arritja e qėllimit patriotik nuk ishte aq e lehtė. Ismeti me gjithė fis kishte humbur pjesėn mė tė madhe tė njerėzve tė zemrės, tė vrarė nga sllavokomunistėt. Koka e tij dhe shokėve tė idealeve atdhetare nė Jugosllavi ishte shumė e kėrkuar dhe me ēmim tė lartė. Ai u provokua, pėr t’u asgjėsuar fizikisht nga agjentėt e UDB-sė qė jo rrallė flisnin serbisht. Amerika ēdo ditė e vit, mbushej me shqiptarė tė rinj tė trojeve etnike, ku shumė prej tyre kishin ardhur nga Kosova, kampet e grumbullimit tė Austrisė, Italisė. Ata e njihnin mirė gjendjen e atdheut tė robėruar. Ismeti, regjistronte me kujdes ēdo burim informacioni, pėrmes emigrantėve politikė.
 
Mė 1961, nė Beograd ishin mbledhur pėrfaqėsuesit e shteteve neutrale, Nehru, Sukarno, Naseri, Burgiba, Selasija. Duke pėrfituar nga situata e re politike, u propozua nga Ismet Berisha, tė hartohet njė Memorandum dhe tė dėrgohet menjėherė nė kryeqytetin jugosllav, pėrfaqėsuesve tė lartė tė shteteve neutrale pjesėmarrėse. Jugosllavia ishte shkėputur nga Bashkimi Sovvjetik dhe ishte njė shtet neutral. Ishte menduar, qė njė kopje t’i dėrgohej kryetarit Tito, si notė proteste ose rezolutė pėr keqtrajtimin e dėnimin kolektiv, qė po i bėnte shqiptarėve nė Kosovė. Ndoshta ky pėrbėn rastin e parė tė protestės dikrekte, qė nacionalisti demokrat Ismet Berisha me guxim i dėrgoi Konferencės Internacionale, qė fliste e diskutonte pėr shtetet neutrale, nė njė kohė qė vetė vendi organizator e mikėpritės shtypte me kėrbaē liritė dhe tė drejtėn e vetėvendosjes sė popullit kosovar.
 
 I ligėshtuar ēdo ditė pėr fatin tragjik tė vėllezėrve kosovarė nėn Jugosllavi, propozimin Ismet Berisha ua paqiti pėrfaqėsuesve tė Lidhjes Kosovare, si: Prof. Luan Gashi, Halit Maqi, Ramazan Turdiut etj. Mirėpo pėrfaqėsuesit e lartė  tė Ballit Agrar pėr SHBA, u shprehėn, se nė fillim duhet pyetur Prof. Vasil Andoni nė Itali dhe kryetari i Ballit Agrar nė Francė Prof. Abaz Ermenji. Koha nuk priste, sepse gjendja e rėndė nė trojet etnike nuk duronte njė zvarritje tė pakuptimtė, pėr vendime, qė kėrkonin shumė muaj e vite. Nga ana e tjetėr, duhet thėnė, se njė pjesė e tė rinjve kosovarė tė ardhur rishtas, ishin tė dėshpėruar. Meqenėse nė Beograd, mbledhja e shteteve neutrale merrte fund pas dy-tre ditėve, propozuan pėrveē protestės me shkrim, qysh tashti Lidhja Kosovare, tė ketė fonde tė posaēme, tė cilat me kujdes duhet tė administrohen e shfrytėzohen pėr ēėshtje tė Kosovės nėn kthetrat e nazizmit tė ri sllav.
 
Mbledhja mori fund nė sallonin e Hotelit “Sheraton Internacional” Ėashington D.C. Nė fund u zgjodh ekipi pėrfaqėsues, me kėto emra: Prof. Luan Gashi, Abdyl Henci, Mehmet Krileva, Dr. Fatos Gashi, Isuf Azemi, Isa Vranica, Kadri Bajrami dhe Ismet Berisha. Menjėherė filloi aksioni pėr grumbullimin e ndihmave, tė cilat iu dorėzuan pėr administrim mė 1961 Kadri Bajramit dhe Ismet Berisha. Pėr Ismetin kishin filluar shqetėsime tė reja, tė cilat kėrkonin vrull rinor, energji mendore e fizike. Ai ia doli mbarė pėr 40 vjet me radhė, si themelues, ushtarė besnik i Lidhjes sė Prizrenit pėr Kosovėn e trojet etnike. Ismet Berisha, sapo u kthye nga Ėashingtoni, gradualisht organizon tubimin e  mbarė kosovarėve. Mė 20 tetor 1962 nacionalisti Ismet Ukė Berisha shpall themelimin e “Lidhjes III tė Prizrenit” nė mėrgim, meqenėse nė vendlindjen Kosovė ishte e pamundur aktiviteti i saj. Ai nuk ishte i vetėm nė rrugėn e vėshtirė, por gjeti pėrkrahjen e njerėzve tė shquar tė komunitetit mbarėshqiptar. Njė kontribut e ndihmė tė drejtpėrdrejtė dhanė Prof. Rexhep Krasniqi, Kapidani i Mirditės Ndue Gjon Marku, Prof. Nexhat Peshkopia, Vasil Germeni dhe Mexhid Dibra. ( New York, 2003 )

 


Copyright©2000-2003 Trepca.net - Tė gjitha tė  drejtat e rezervuara.