OPINIONE

   
1.04.2003 - Trepca.net                                     PRO ET CONTRA

JO “FORMULĖ SAKAT” KOSOVĖ-SHQIPĖRI, POR RIBASHKIM NATYROR SHQIPĖRI-SHQIPĖRI!

 
1 prill 2003 / Kujtim Konushefci*
   
Jemi dėshmitarė se, kohėve tė fundit politika shqiptare ėshtė thelluar aq shumė pėr t’i “kuptuar” drejt, dhe pėr “t’ua gjetur fundin”, si  dhe pėr t’iu pėrshtatur  fenomeneve tė “reja” tė pluralizmit, tė demokracisė sė importuar multietnike, saqė ka filluar tė stėrkeqet nė thelb si “pula e qullosur”, e tė luajė lojėra tė pakufijshme politike  nė disfavorin e saj. Kjo gjendje vėrteton dukurinė  aspak tė mirė, sepse politika shqiptare kozmopolite duket se ėshtė shpenzuar nė maksimum, gjė qė tani ka filluar tė shkarkohet nga “ngarkesat e tepruara elektrike” tė pėrmbajtjes sė mirėfilltė historike dhe kombėtare, e cila ėshtė kusht i domosdoshėm pėr krijimin  dhe institucionalizimin e ribashkimit gjithėshqiptar brenda kufijve natyrorė gjeopolitikė tė Shqipėrisė Etnike.
 
Kėtė mision tė shenjtė dhe tė paprekshėm, tė gjithė ata qė janė  pararojė-“syri dhe veshi i atdheut”, kanė pasur dhe, kanė rast ta lexojnė nė Programin politik kombėtar tė Frontit pėr Bashkimin Kombėtar Shqiptar(FBKSH).  Edhe pse autori i kėtij komenti personalisht ende nuk ka aderuar formalisht nė kėtė strukturė gjithėkombėtare shqiptare, Programin e saj e pėlqej, dhe e mbėshteti pa asnjė reservė, sepse pėrjashton ēdo zgjidhje tė pjesshme dhe tė pėrkoshshme politike tė ēėshtjes kombėtare shqiptare nė Ballkan. Doktrina e filozofisė politike dhe kombėtare e FBKSH-sė, ėshtė e qartė sepse mbėshtetet nė parimin e ēlirmit, tė lirisė dhe tė bashkimit gjithėkombėtar, e jo nė mashtrimet dhe nė llogarinė e thjeshtė personale tė  politikės sė “njė pazarxhiu ditor”, qė nė mėnyrė tė pavetėdijshme besimin e mbėshtet nė “devizėn” e politikės sė armikut tė huaj: “kryesorja tė kem pėr tė ngrėnė sot, e pėr nesėr nuk ėshtė me rėndėsi”. Njė logjikė e kėtillė e “kurdisur” pėr mbrapshtė fuqizon ekzaltimin dhe ekuilbrin e “hesapeve” tė sunduesve kolonialistė serbomėdhenj nė kurriz tė ēlirimit dhe tė bashkimit tė shqiptarėve nė shtėpinė e tyre pėrbashkėt etnike.
 
Me gjithė aspiratat dhe obligimet e marra pėrsipėr, qė brenda natės tė bėhet anėtar me tė drejta tė barbarta i proceseve transnacionale integruese evropiane (nė veēanti nė kuptimin rajonal), “politika e hollė” shqiptare, duhet tė lirohet nga opsesioni dhe konceptet e paverifikuara  tė “demokracisė unitare” tė sistemit tė aleancave me bėrthamė bizantine, e cila  tėrė botės sė  shtypur, tė varur dhe tė pazhvulluar po i imponohet si njė “kapuē” universal pėr tė gjithė popujt e saj. Nė vend tė shterimit tė panevojshėm  pas “ anshluseve integruese” me unione serbo-malazeze dhe bullgaro-greke, tė kacafytet  me problemet e saj tė “nxehta” koloniale nė Ballkan. Pėr  t’i hyrė nė thleb ēėshtjes immediate tė ribashkimit dhe tė ringjalljes sė Shqipėrisė etnike, politika shqiptare nuk ka aspak nevojė, tė zaliset dhe tė  hidhet nė periferi tė zgjidhjes sė saj, duke harruar veten nė kėrkimin e formulave gjysmake dhe tė paqėndrueshme, qė krijojnė dilema dhe konfuzion tė panevojshėm si nė opinionin publik shqiptar, ashtu edhe nė atė tė aleatėve ndėrkombėtarė, nė radhė tė parė tė Shteteve tė Bashkuara tė Amerikės.
               
Nė kėtė fillimshekull (XXI), edhe ne shqiptarėt jemi duke ushqyer shpresa tė mėdha se,  sikurse popujve tė  tjerė tė shkolonizuar dhe tė lirė nė Evropė dhe nė mbarė  botėn, do tė  na njihet e drejta e ligjshme, qė tė rrojmė tė lirė dhe tė pavarur nė truallin tonė autokton, si dhe tė vendosim vet pėr fatin  dhe ardhmėrinė e ribashkimit tė  mbarė kombit dhe territorit etnik tė shtetit shqiptar. Vetėm njė strategji e kėtillė afatgjatė dhe largpamėse gjithėshqiptare, do tė ndikonte qė tė flakej “konkurrenca demokratike” dhe rivaliteti provincial i grupeve politike tė interesit, si dhe do tė paralizoheshin “mjeshtritė” demagogjike  dhe egomania e “liturgjisė” politike pėr pushtet. Ndryshe, nė skenėn politike  shqiptare, pėrditė do tė shfaqen anakronizma  dhe “gjysmėformula” politike, tė cilat nė mėnyrė tė pavetėdijshme mund tė ndikojnė negativisht nė tėrėsinė e procesit historik tė  ribashkimit  kombėtar shqiptar.
 
Duke mbajtur parasysh tė gjitha realitetet e sotme(politike, ekonmomike, demokratike) tė krijuara nė Ballkan, nė Evropė, dhe mė gjerė, : “Nisma e Lėvizjes Popullore tė Kosovės pėr krijimin e Unionit Shqipėri-Kosovė, ėshtė pėrkrahur nga tė gjitha subjektet politike shqiptare tė Kosovės, Shqipėrisė dhe Maqedonisė. Me formimin e kėtij unioni do tė mundėsohet qė Kosova dhe Shqipėria tė kenė organe dhe pėrgjegjėsi tė pėrbashkėta. Projekt-amendamenti pėr krjimin e Unionit Kosovė-Shqipėri i ėshtė dorėzuar dhe Kuvendit tė Kosovės.”(Kosovapress.com, 29.03.2003), ėshtė e papranueshme dhe  nė diskurs me objektivat dhe me interesat prioritare tė srategjisė politike dhe kombėtare  tė ēlirimit antikolonial dhe tė ribashkimit tė Shqipėrisė Etnike. Sipas kėtij projekti, mė sė shumti do tė pėrfitonte formula e kompromisit diplomatik e aleancės sllave, sepse nė pronėsinė e saj koloniale, do t’i ngelnin edhe mė tej shumė territore etnike shqiptare, siē janė: Anamorava, Ilirida, Hoti, Plava, Gucia, Ulqini, Tivari dhe Ēamėria.
 
Kjo “formulė” nuk garanton kurrfarė zgjidhjeje tė ēėshtjes shqiptare nė Ballkan. Pėrkundrazi, kjo do tė ishte njė lajthitje e rėndė si ndaj kujtesės historike, ashtu edhe ndaj perspektivės sė gjithė kombit dhe territorit shqiptar nė Gadishullin Ballkanik. Prandaj, si e tillė ėshtė e papranueshme, pavarėsisht nga nisja qėllimmirė e propozuesit dhe e mbėshtetėsve tė saj qoftė nė formė debatesh publike apo nė formė “tyreze” politike a shkencore. Shprehur thjesht, dhe “pa dorėza” siē thotė populli, fitorja eventuale e projektit tė deklaruar “Unioni Kosovė-Shqipėri” pėr startegjinė e  ribashkimit gjithėshqiptar, do tė ishte ironike dhe krejtėsisht e pavlerė. Nolens-volens bashkėsia ndėrkombėtare dhe pushtuesit kolonialė sllavė, ėshtė e domosdoshme qė politika shqiptare tė ndėrgjegjėsohet dhe, pa kurrfarė taktizimesh  e melodramash me “gjysmėformula” unionesh, tė arrijė konsensusin dhe, tė dalė para opinionit me Projektin e plotė tė ribashkimit gjithėkombėtar e territorial, i cili ėshtė sanksionuar nė Platformėn politike tė Frontit pėr Bashkimin Kombėtar Shqiptar(FBKSH), sepse, pikėrisht, tani  ky ėshtė ēasti mė i favorshėm, qė tė  shfrytėzohet shansi historik pėr jetėsimin e kėrkesės sė drejtė dhe legjitime RIBASHKIM SHQIPĖRI-SHQIPĖRI, e jo “UNION KOSOVĖ-SHQIPĖRI”.
 
 
Gjithashtu, nėse kėtė ide e vėshtrojmė  nė mėnyrė komplekse si nė kuptimin intensiv, ashtu edhe nė  atė ekstensiv, nė dritėn e sė drejtės historike, gjeopolitike, gjeostrategjike, etnike dhe tė sė drejtės e drejtsisė kombėtare dhe ndėrkombėtare, kjo ide ka edhe difektet e saj, sepse nuk ėshtė subsitut i ribashkimit tė gjithė kombit dhe territorit indigjen shqiptar tė Shqipėrisė Etnike nė Ballkan, por vetėm i njė njėsie tė saj territoriale. Kėtu edhe qėndron absurditeti  mė i madh i kėsaj teze fragmentare  pėr unionizmin e Kosovės me Shqipėrinė. Njė “gaf” tė kėtillė politik e ka pasė bėrė vetėm ish-kryetari Komitetit Krahinor tė Lidhjes sė Komunistėve tė Kosovės, Azem Vllashki, i cili pėr hir tė mbetjes nė “unionin” me serbomalazez (natyrisht, edhe pėr ta ruajtur  kolltukun e tij karrierist tė Faraonit tė paprekshėm ndaj diferencimit dhe burgosjes sė zėrave revolucionarė shqiptarė, tė cilėt ligjėrisht kėrkonin Republikė tė Kosovės dhe bashkim), e pat bastarduar  flamurin kombėtar shqiptar, duke ua ndėrruar vendet  simboleve tė tij nė “mozaikun e shahut” tė politikės shfarosėse tė Slobodan Milosheviqit.
 
Si pasojė e njė politike tė kėtillė shtetėrore terroriste e “unionit” ortodoks-koumist serb nė pastrimin e kuadrove mė tė shquara tė shkencės dhe tė kulturės shqiptare jo vetėm nė Kosovė, por nė mbarė Shqipėrinė etnike, ndėr tė parėt viktimizohet historiani i shquar shqiptar, Akademik Ali Hadri. Po tė ishte gjallė, edhe profesori Ali Hadri, pa dyshim da ta hudhte poshtė projektidenė  e ēfarėdo qoftė  “Unioni Kosovės-Shqipėri”, (ashtu siē e kundėrshtoi, dhe nuk ėshtė pajtuar me politikėn bastarde antikombėtare tė Azem Vllashkit, dhe klyshėve tė tjerė serbofilė-titistė,Sinann Hasani, Ali Shukria ) i cili do t’i linte jashtė vėllezėrit e tjerė shqiptarė nė Iliridė, nė Anamoravė, nė Mal tė Zi dhe nė Ēamėri. Do tė ishte mė shumė se fatalizėm, po qe se do tė ndodhte nė praktikė njė e gjė e tillė absurde jashtė kohe, dhe jashtė ēdo rezoni politik dhe kombėtar. Kėtė “formulė” tė gabuar politike, do tė mund ta pranonte vetėm kryetari im legjitim, Ibrahim Rugova, i cili sikurse “unionisti” e ri, Bajrush Gjemajli, ėshtė nė gazep, duke “ qitur ēiērra nė hell”, se ēfarė simbolesh kombėtare t’i “vizatojė” nė flamurin e Kosovės pas hyrjes sė saj nė ndonjė union tė “rezervuar” vetėm pėr Kosovėn, por akoma nuk dihet se me kėnd do tė paktojė nė  “union” me Shqipėrinė, apo nė “union” me Serbinė e Malin e Zi, apo jashtė kėtyre dy “unioneve”.
 
Nga politika e tij e deritashme, mund tė shihet se, me gjithė hipotezat e mia parashikuese, kryetari i Kosovės, Ibrahim Rugova deri tash asnjėherė nuk i ka bėrė “farz para gjematit” tė LDK-sė, as para botės “unionet”. Sipas tė gjitha gjasave, as ky, sikurse Bajrush Gjemajli, nuk ua din  mirė “temsilin”  unioneve. Rugovės prej vitit 1991, pas shpalljes sė referendumit, disi  i ėshtė “pjekur si ves” i mirė politik opcioni i tij “Kosova Republikė e pavarur”. Kjo konstantė e politikės sė tij tė deritashme, edhe “ka dhezur”, qė ky tė jetė i pranueshėm si pėr politikėn heterogjene tė brendshme, ashtu edhe pėr atė tė jashtmen. Prandaj, duke marrė parasysh qėndrimin konsekuent  dhe tė pandryshueshėm tė politikės sė Ibrahim Rugovės (me tė gjithė plusat  dhe minusat e tij) ndaj statusit tė pavarėsisė sė Kosovės, nuk ma thotė mendja, se ky do ta aprovojė propozimin e “Unionit Kosovė-Shqipė-Shqipėri”, u shqyrtya apo jo ai nga Kuvendi i Kosovės.Fundja, kur njeriu kėtė e shoshit thellėsisht nga tė gjitha anėt, mirė do tė vepronte Rugova sikur ta kundėrshtonte kėtė  gjysėmpropozim unioni, sepse me “njė kėmbė” realisht, njeriu as politika nuk mund tė arrijė cakun e vet. Krijo “union” me Fatos Nanon, e gjysma e Shqipėrisė sė kolonizuar, t’i lihet testament i pėrjetshėm Serbisė, Malit tė Zi, FYROMIT dhe Greqisė. Me kėtė potez tė ēoroditur politik, do t’i iritiojmė tė gjithė miqtė dhe pėrkrahėsit e poliitkės dhe tė popullit shqiptar.
 
Pėr momentin dhe rrethanat nė tė cilat gjendet sot Kosova, propozimi dhe debatimi i formimit tė “Unionit Kosovė-Shqipėri” nga ana e qarqeve politike shqiptare nė Prishtinė, nė Tiranė dhe nė Shkup, ka vetėm njė segment pozitiv nė aspektin e taktikės politike: (1) neutralzimin e politikės sė skajshme tė Serbisė, e cila me ēdo kusht dhe, duke u kėrcėnuar me projekte tė ndryshme rikolonizuese dhe militariste po orvatet qė,  edhe mė tej ta ruajė tė drejtėn e sovranitetit administrativ dhe shtetėror mbi shqiptarėt dhe Kosovėn, (2) ushtrimin e trysnisė sė  faktorit tė njėsuar politik shqiptar ndaj bashkėsisė ndėrkombėtare, qė Kosovės sa mė parė, t’ia njohė tė drejtėn e subjektivitetit  juridik ndėrkombėtar si shtet i pavarur dhe sovran. Po qe se do tė arrihej njė objektiv i kėtillė nė pėrshpejtimin e zgjidhjes sė drejtė tė statusit tė Kosovės, domethėnė tė shkėputjes sė saj nga Serbia kolonizatore, atėherė s’ka dyshim se politika e njėsuar shqiptare, do tė rrumbullakėsonte vetėm minimumin e interesit tė strategjisė sė saj kombėtare nė Ballkan.
 
Me njė fjalė, ky do tė ishte efekti maksimal politiko-strategjik e taktik i projektit tė propozuar “Unioni Kosovė-Shqipėri”, por jo edhe i konkretizuar, as i finalizuar as nė kuptimin doktrinar, as nė atė praktik, ashtu siē parashikon pėrmbajtja  dhe imperativi i kėrkesės legjitime historike e kombit shqiptar pėr ribashkim dhe ēlirim definitiv nga tutela e terrorizmit kolonial serbosllav. Pėr momentin e pikėrishėm, ėshtė me rėndėsi qė Kosova tė fitojė statusin e merituar si subjekt juridik ndėrkombėtar nga bashkėsia ndėrkombėtare, gjė qė kjo ėshtė e domosdoshme dhe, tėrėsisht e ligjshme, sepse fjala ėshtė pėr  realizimin e  sė drejtės sė madhe demokratike pėr vetėvendosjen, duke pėrfshirė edhe tė drejtėn e shkėputjes, e cila sot absolutisht ėshtė e pakontestueshme nė botėn e lirė demokratike. Pra, ineteres prioritar dhe jetik i tė gjitha politikave tė parcializuara shqiptare, si dhe i strategjisė afatgjatė tė Frontit pėr Bashkimin Kombėtar Shqiptar(FBKSH), pikėsėpari, duhet tė jetė njohja e  statusit tė Kosovės si shtet i mėvetėsishėm dhe sovran. Mėpastaj, tė krijoheshin kushtet dhe rrethanat e volitshme politike, qė tė  vihej nė rend dite ēėshtja serioze dhe madhore e zbatimit tė strategjisė politike dhe kombėtare pėr ribashkimin e tė gjitha trojeve etnike dhe tė gjithė shqiptarėve nė njė shtet tė vetėm nė Ballkan, e jo vetėm e Kosovės me Shqipėrinė, siē parashikon versioni mė i ri politik i “Unionit Kosovė-Shqipėri”,
 
Edhe nėse  arrihet konsensusi i miratimit tė “Unionit Kosovė-Shqipėri” nga Kuvendi i Kosovės dhe Kuvendi i Republikės sė Shqipėrisė, de jure as de facto Kosova si e tillė nuk mund tė bashkohet me Shqipėrinė, sepse hėpėrhė i mungon pėrcaktimi i statusit tė saj kushtetues dhe juridik ndėrkombėtar. Pra, juridikisht dhe ligjėrisht, Kosova nuk ka kurrfarė atributesh shtetėrore, qė t’’i “investojė” nė strukturėn unioniste me Shqipėrinė. Habit fakti,  se si edhe  kėtė “klauzolė” juridike  tė sė drejtės ndėrkombėtare, propozuesit dhe mbėshtetėsit e “Unionit Kosovė-Shqipėri” nuk  e kanė marrė fare nė konsideratė. Nė rastin konkret, nuk kemi tė bėjmė thjesht me bashkimin e dy fshatrave tė sė njėjtės bashki, por me hyrjen nė union tė njė shteti  sovran (Shqipėria) dhe tė Kosovės pa asnjė atribut shtetėror, e cila juridikisht (sipas Rezolutės 1244 tė OKB--sė) ende ėshtė nėn jurisdiksionin e sovranitetit kolonial tė Unionit Serbi+Mali i Zi. Nė kuptimin juridik dhe gjeopolitik ēka nėnkupton shtruarja e kėrkesės pėr formimin e “Unionit Kosovė-Serbi”? – Do tė thotė  ndryshimin artificialė tė kufijve  administrativė shtetėrorė ndėrmjet Serbisė dhe Shqipėrisė. Atėherė, pasi jemi tė detyruar dhe, pėrgjegjės para historisė dhe kombit shqiptar qė ta aktualizojmė dhe institucionalizojmė ēėshtjen e shenjtė tė ribashkimit, me arsye lind pyetja, pse tė ushtrojmė  kėrkesė gjysmake nė formė fragmentare dhe tė politikės komike para bashkėsisė ndėrkombėtare, e jo kėrkesėn e plotė dhe legjitime pėr ribashkimin gjithėterritorial dhe gjithėkombėtar tė Shqipėrisė Etnike, ashtu siē figuron kjo kėrkesė nė Platformėn politike tė Frontit pėr Bashkimin Kombėtar Shqiptar(FBKSH), e jo vetėm tė Kosovės me Shqipėrinė?
 
 
Ligjėrisht, vendet me status kolonial nuk mund tė “konkurrojnė “ nė unione me shtete tė pavarura
 
Duke mbajtur  parasysh faktin se territori dhe kombi shqiptar nė Ballkan, ėshtė i copėtuar dhe i kolonizuar nga Serbia, Mali i Zi dhe Greqia qė nga Kongresi i Berlinit (1878) e deri mė sot (2003), njė gjendje e kėtillė e rėndė dhe e pazgjidhur deri tani, ka riprodhuar  nė vazhdimėsi edhe efektet e saj negative si nė llogari tė shqiptarėve, ashtu edhe tė  politikės e sigurisė ballkanike. Si rrjedhim pėr tė dalė nga “labirnti” shekullor i sundimit kolonial serbosllav, kombi shqiptar ka zhvilluar pareshtur kryengritje dhe luftėra ēlirimtare tė drejta kundėr pushtuesve grabitēarė imperialistė sllavė, mirėpo fitoret e tij tė deritashme, asnjėherė nuk u morėn nė konsideratė nga ana e Fuqive tė Mėdha Evropiane. Pėr tė thyerė kėtė “mit politik” tradicional tė sferės sė influences sllave dhe prosllave nė kurriz tė territoreve etnike shqiptare nė Ballkan, parapėlqehet tė mbėshtet vetėm strategjia afatgjatė antikoloniale dhe ēlirimtare kombėtare  e Frontit pėr Bashkimin Kombėtar Shqiptar (FBKSH), e cila ėshtė me bazė tė qėndrueshme dhe tė justifkueshme tė Programit tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit(1878); tė  Programit tė Qeverisė sė Pėrkohshme tė Vlorės sė Ismail Qemalit(1912), si dhe tė sė drejtės ndėrkombėtare etj. Kėrkimi i alternativave tė tjera paliative dhe gjysmake pėr zgjidhjen e problemit kolonial shqiptar nė Ballkan, ėshtė vetėm bjerrje kohe dhe utopizėm pėr tė pajtuar “urrejtjen dhe shfrytėzimin balancues” sė forcave kolonizuese sllave nė Ballkan.
 
S’ka dyshim se mungesa e kuptimit gjeostrategjik, gjeopolitik dhe e konsensusit tė politikės sė sotme zyrtare shqiptare, sjell krizė epidemike dhe “formula” tė dėmshme dhe jokoherente politike pėr zgjidhjen e drejtė tė ēėshtjes koloniale shqiptare nė Ballkan.  Pėr t’iu shmangur kėtyre pasojave tė politikės pėrēarėse brendashqiptare me recidiva tė sė kaluarės sė hidhur historike , ėshtė me interes tė posaēėm dhe tė paprolonguar pėr vonė, qė i gjithė spektri i politikės dhe i potencialit intelektual shqiptar, tė aderojė nė Frontin pėr Bashkimin Kombėtar Shqiptar(FBKSH), strategjia politike dhe kombėtare e tė cilit ėshtė nė funksion tė ribashkimit  tė tė gjitha territoreve dhe shqiptarėve tė Shqipėrisė Etnike. Kėtė strategji mund ta anashkalojnė pa dhimbje vetėm ato politika kozmopolite shqiptare dhe tė huaja, qė kanė pėr qėllim imponimin e politikės sė kompromisit iluzor midis utopizmit dhe paranojės kolektive tė imperializmit serb+malazez.
 
Variante dhe kallėpe tė tjera  tė “politikės gjimnastikore”, sikurse  ideja e “Unionit Kosovė-Shqipėrisė”, nuk pėrbėjnė esencėn e sė drejtės historike, politike as kombėtare tė ribashkimit tė qenies gjithėshqiptare tė Shqipėrisė Etnike. Pėrkundrazi pėrbėjnė sabotazh, kompllot, devalvim dhe mohimin definitiv tė tėrsisė sė saj. Kėtė tė drejtė “atentati nė pikėdite” me unionizma  “qyrykė”, me njė gjysmėtrupi, me njė gjysmėmushkėrie (mostėr e qoroditur dhe e perėnduar kahmot pėr shtetet moderne) dhe njė sy, qė aludon pėr ribashkim gjithėshqiptar nuk e gėzon asnjė politikė qoftė edhe mė demekratikja dhe mė kosmopolitja nė rruzullin tokėsor, nuk e gėzon  asnjė parti qoftė LPK-ja, qoftė LDK-ja, ose PDK-ja, qofshin kėto nė pozicion ose nė opozicion. Mikro dhe makro unione le tė formojė  kush tė dojė nga sllavėt nė Ballkan, ėshtė ēėshtje e tyre. 
 
Mirėpo, ne shqiptarėt e Shqipėrisė etnike (as nė kohėn e lashtė tė Gjergj Kastriotit-Skėnderbeut e as nė kohėn e sotshme) nuk kemi luftuar kurrė as me pendė, as me pushkė pėr kurrfarė “unioni” a “unionizmi” pėr t’i “jonizuar” politikisht, kombėtarisht dhe territorialisht dy fshatra, dy qytete ose dy krahina shqiptare, por kemi derdhur lumenj dhe dete gjakrash dhe jetėra tė panumėrta pėr ta bashkuar mbarė shqiptarinė dhe mbarė territorin  e Shqipėrisė etnike. Thjesht, ata qė kanė luftuar, edhe ata qė luftojnė dhe bėjnė pėrpjekje sot pėr ribashkimin e Shqipėrisė, mirė ėshtė qė nuk e kanė kuptuar, dhe nuk e kuptojnė se ē’do tė thotė termi i huaj “union”, por nė vend tė tij, me kohė e kanė marrė vesh mirė domethėnien dhe rėndėsinė historike, politike dhe kombėtare vetėm tė nocioneve BASHKIM dhe RIBASHKIM.
 
Plotėsisht e moralshme dhe e drejtė, si etnikisht, gjuhėsisht, historikisht, politikisht, territorialisht, ashtu edhe kombėtarisht nė frymėn e gjakut, tė  dheut dhe tė amanetit tė pavdekshėm tė stėrgjyshėrve tanė martirė tė tė gjitha breznive nė shekuj, duam tė jemi original, as sot, as kurrė nuk do tė pranojmė me asnjė kusht diktatin e “unionit” nė vend tė bashkimit dhe tė ribashkimit. Kėshtu qė, pavarėsisht nga qėllimi i politikės ditore tė propozuesve dhe mbėshtetėsve tė  tij, populli as  inteligjencia e  mirėfilltė shqiptare (pėrpos biznismenėve politikė, qė iu ka hyrė nė shpirt shitja e interesave vitale shqiptare, dhe i kanė “bashkėdyzuar zemrat dhe mendjet” me unionin  Sėrbi-Mali i Zi, tė cilėt janė salduar aq marrėzisht qe 13 vjet, ata nė ēdo kohė janė tė gatshėm tė pranojnė dhe tė financojnė ēfarėdo lloji “unioni” nė dritė ose nė terr, vetėm pėr ta bombarduar idenė, programin dhe veprimtarėt e ribashkimit tė Shqipėrisė etnike), nuk do ta gėlltitė karremin  e “unionit” tė theksuar, sepse pėrmbajtja e tij ėshtė e dyshimtė , e panjohur dhe krejtėsisht denigruese pėr historinė e deritashme dhe tė ardhshme tė bashkimit kombėtar shqiptar.
 
Pa marrė parasysh  hedhjen nė opinion dhe propagandimin e kėtij lloji “unioni qyryk”, nuk duhet tė trembemi sė tepėrmi nga “yryshi” i  “planerėve” dhe i partizanėve tė tij, (pa marrė parasyh faktin, se nė ēfarė  terreni politik, ėshtė lindur kjo farė “gjysmėballkanie” me Fatos Nanon nė krye, apo si bashkėpjesėmarrės dhe aminaxhi i saj) shansi pėr tė kaluar nė Kuvendin e Kosovės, do tė jetė jo “zero”, por “minus zero”, pėr shkak se nė plan tė parė  ėshtė shqyrtimi dhe miratimi i Rezolutės pėr pavarėsinė e Kosovės, e jo “cirkusiada”  unionizimit tė saj me Shqipėrinė.
 
Pėr shkak tė naivitetit dhe tė shkurtpamėsisė politike dhe kombėtare, si shprehje e stilit  tė politikės sė lartė: “nėse nuk ke ēfarė tė bėsh, bile luaje derėn, mos rri kot”, “Unioni Kosovė-Shqipėri”, do tė notohej me “zero” pa dalė fare nė opinion publik, (sepse pėrmbajtja e tij ėshtė paradoksale dhe nė kundėrshtim me tė gjitha programet, me tė gjitha luftėrat dhe pėrpjekjet pėr liri, bashkim dhe pavarėsi tė shqiptarėve tė shtypur dhe tė sunduar nga hegjemonėt serbosllavė), sikur tė ishin gjallė vėllezėrit Sami, Abdyl dhe Naim Frashėri, Pashko Vaso, Ismail Qemajli, Hasan Prishtina, Isa Boletini, Azem Bejta, Fazli Grejēevci, Adem Jashari dhe Adem Demaēi, pa dyshim, do tė merrte notėn “zero” pa dalė fare nė opinion publik, sepse thelbi i tij ėshtė sabotues i tė gjitha programeve, i tė gjitha luftėrave dhe pėrpjekjeve pėr  lirinė dhe bashkimin e tė gjitha trojeve etnike shqiptare.
 
Projektideja  e “Unionit Kosovė-Shqipėri”, dėshmon joseriozitin dhe shpėrfilljen e ndjenjės sė shenjtė kombėtare atdhetare tė bashkimit gjithėkombėtar “pa dallim feje e krahine”, partie ose ideollogjie, si dhe njėkohėsisht vė nė lojė faktorin kohė. Nė tė dy aspektet, kjo “politikė e lartė” krahinore, ėshtė e gabueshme, sepse “pala mė e dobėt me kundėrshtarin mė tė fortė, ka mundėsinė tė luajė me kohėn vetėm njėherė”. Gjithashtu, duhet tė jemi tė vetėdijshėm se nė “politikė nuk jepen shpėrblime pėr zvogėlimin e pasojave tė dėmit”.
 
Gjithashtu, ėshtė nė interes tė pėrgjithshėm, qė tė vėmė nė dukje faktin se, propozimi i “Unionit Kosovė-Shqipėri”, edhe ta zėmė se “bije bajrami nė ramazan”, miratohet nga Kuvendi i Kosovės ai (ndėr tė tjera) nuk mund tė jetė valid pėr kėto dy arsye mė kryesore:  1)  paraprakisht, domosdo nevojitet tė organizohet Referendumi gjithėpopullor, si formė mė lartė demokratike e shprehjes sė vullnetit tė lirė  dhe sovran tė popullit, jo vetėm nė Kosovė, por nė tė gjitha hapėsirat e banuara me shqiptarė brenda kufijve tė Shqipėrisė etnike(tė kolonizuar dhe asaj tė pavarur) dhe, 2) pengesė tejtėr kontestuese janė rregullat e sė drejtės ndėrkombėtare, ku nė mėnyrė deēidive, thuhet: ”vendet me status kolonial nuk mund  tė konkurrojnė nė unionet me shtete tė    pavarura, qoftė  nė unione personale, qoftė  nė unione reale” si institucione tė bashkėsive shtetėrore, pėrkatėsisht tė shteteve tė pėrbėra. Sipas kėtij definicioni tė sė drejtės ndėrkombėtare, sė pari kėrkohet, qė  tė shkolonizohemi, dhe tė fitojmė statusin e popullit dhe shtetit tė lirė sovran , e mėpastaj, tė kėrkohen format dhe modelet e mundshme tė ribashkimit (federatė, konfederatė apo monarki etj.) nė njė shtet tė vetėm shqiptar.

Pavarėsisht nga qėllimi dhe synimet pozitive tė Projektit pėr krijimin e “Unionit Kosovė-Shqipėri”, ėshtė nė interes tė pėrgjithshėm politik, kombėtar dhe tė procesit tė ribashkimit, qė ky projekt, tė vihet jashtė ēdo kombinacioni tė lojėrave politike dhe diplomatike, qė thurėn incognito nė kurriz tė shqiptarėve tė kolonizuar Shqipėrisė etnike. Sė kėndejmi, gjithashtu, duhet tė mbajmė parasysh faktin se pėr bashkimin gjithėkombėtar qoftė “fragmentar”, qoftė tė plotė nuk mund tė vendosė kokė mė vete asnjė parti qoftė ajo nė opozicion, qoftė nė pushtet. Pėr kėtė ēėshtje madhore, dhe pėr sovranitetin e Shqipėrisė etnike brenda kufijve tė saj territorialė etnikė, mund tė vendos vetėm i gjithė populli shqiptar, e askush tjetėr (qoftė  “i madh apo i vogėl”, nė pushtet apo jashtė pushteti). Kjo ėshtė e drejtė sovrane dhe e pajtjetėrsueshme e gjithė popullit si tėrėsi, e jo e individėve apo e ndonjė partie politike.
 
* Autori ėshtė magjistrant i shkencės sė estetikės.

 

Copyright©2000-2003 Trepca.net - Tė gjitha tė  drejtat e rezervuara.